Eimunto Nekrošiaus spektaklis ilgas, turtingas įvaizdžių – tarsi mitinės trigonometrijos lygtis, pilna nežinomųjų ir pamirštų simbolių, kurie užkabina sąmonės klausą, meta į jausmų šulinį archetipo sprogmenį ir toli palieka uždususį protą, besivejantį rebusą po rebuso, asociaciją po asociacijos.
 Michailas Raskovskis_LNOBT archyvas - Copy.jpg)
Dabar, po dviejų visiškai kitokių „Don Karlo“ spektaklių, jaučiuosi išgyvenęs du skirtingus madingojo „čia ir dabar“ potyrius.
Oskaro Koršunovo spektakliui Varšuvos „Teatr Dramatyczny“ scenoje iškilo identiška lenkų parlamentui salė, joje – politinio kabareto fone lakstantys veikėjai. Daugeliui jų žiūrovai bei kritikai iš karto atrado konkretų „antrininką“ valdžios institucijose.
Artūras Areima pastatė jau trečią Schillerio pjesę, ir šis kryptingumas intriguoja, tačiau ar atveria jaunas režisierius „Veimaro klasicizmo“ autorių šiuolaikinei publikai?
Prakalbęs apie teatro tradiciją, išsyk atsiduri Gintaro Varno teritorijoje. Kai kiti šiandienos režisieriai propaguoja atsinaujinimą, išsivadavimą iš „tradicinio teatro“ priemonių, Gintaras Varnas mėgsta pareikšti savo kiek egzotiškai atsiskyrėlišką teatro antikvaro poziciją.
„Dramokratijoje“ gali dalyvauti visi. Žinoma, dėl šios priežasties neįmanoma išvengti kokybės svyravimų ir nepavyksta kiekvieną kartą būti sudomintam ar nustebintam.
Išgyventi ir liudyti – du skirtingi išeities taškai, diktuojantys ir skirtingas teatrines prieigas. Linas Zaikauskas renkasi pirmąją, natūraliai lietuvių teatrui artimesnę.
Dviejų skirtingų temų plėtojimas scenoje nepelnytai ir ne solistų valia pavirsta ir dviejų svarbiausių balsų „Toskoje“ – soprano ir tenoro – dvikova. Šioje kovoje pirmiausia pasmerkta pralaimėti pati opera.
Pernelyg toli jie nuo mūsų, pernelyg suspausti ir uždusinti tragedinės schemos, kad mes, kaip tas Lajo piemuo, atpažinęs Oidipą, juose atpažintume savo klaidas, menkumą ar didingumą.
