Kai žiūri dokumentinį filmą apie žinomą režisierių, visada kils nuojauta, kad herojus savo portretą ir parežisavo. Na, ne visiškai visą, bet įtakos autoriui turėjo. Gal tai ir dėl to, kad autorius paprastai būna jaunesnis, mažiau patyręs už herojų. Ir visada toks manymas gali būti tik nuojauta. O pagaliau - jeigu ir taip. Tai ką? Herojus pasislėpė už sau patogios kaukės, atsistojo ant postamento, žarsto taurius posakius ir rodo špygą kišenėje? Lieka nepažinus auditorijai?
Yra vietos tokiems svarstymams, pažiūrėjus Jokūbo Viliaus Tūro filmą „Apie Joną“, rodytą „Scanoramoje“ ir „Skalvijos“ cikle „Scena“ (studijos „Nerutina“ ir „Ketvirta versija“). Filmo herojumi tapo Jonas Vaitkus. Šito režisierius spektakliai jo amžininkams - aktoriams, teatro gerbėjams ir gal ne tik jiems - yra kone pusė gyvenimo. Po seanso varčiau storiausią Daivos Šabasevičienės monografiją „Teatro piligrimas“, ir vien iš Vaitkaus spektaklių nuotraukų galiu sudėlioti savo dienoraštį. Nuo „Lopšinės“, „Karaliaus Ūbo“, „Svajonių piligrimo“, „Paskutiniųjų“, „Mėlynų žirgų raudonoje pievoje“, „Unijos“, „Golgotos“, „Ričardo II“ Kaune, „Pabudimo“, „Geto“, „Vėlinių“, „Migelio Manjaros“, „Sapno“, „Lėlių namų“, „Stepančikovo dvaro“ Vilniuje galiu driekti asociacijas, reminiscencijas, refleksijas ne tiek teatro, kiek asmeninėn pusėn. Nes jie visi daug reiškė. Tebereiškia, Jonai.
Jokūbo Viliaus Tūro filme „Apie Joną“ praeities nėra, ir jos ten nereikia. Filmo kitas sumanymas: Jono Vaitkaus kasdienybė šiandien, kai jis vadovauja Rusų dramos teatrui, stato „Karalių Lyrą“, dėsto studentams. Filmo įžangą, kurioje teatro valytoja ilgai ir kruopščiai valo sceną, tenka suprasti, be abejo, metaforiškai. Štai kaip yra su ta praeitimi teatre. Kiek čia visko vaidinta - kad ir tas pats jauno Vaitkaus „Karalius Ūbas“ per Kauno dramos gastroles kadaise, 197n-taisiais - o suvaidinta, ir vėl tuščia, vėl ruošiama naujam vaidinimui, kuris čia, šio filmo kadruose bus repetuojamas. Ir kartu tas scenos valymas yra grynai buitinis aktas, galbūt net perspėjantis: šitame filme neskrajosime padebesiais, nes ir mūsų herojus - žemės žmogus, tegu ir teatrą kuriantis. Teatras - visų pirma darbas, panašiai ilgas ir kruopštus, kaip tas rytinis scenos ruošimas.
Ir juk garso takelyje, kai scena valoma, mįslingą, net grėsmingą Ritos Mačiliūnaitės muziką „Karaliui Lyrui“ permuša žemiškas knarkimas. Nes netrukus kadre atsidurs Jono miegamasis. Jonas ir knarkia, tuoj jis šoks iš lovos, prikeltas žadintuvo. Dokumentika? Ar - Vaitkus savo vaidmeny, apsimetantis, kad dvasiškai ir kūniškai apsinuogina prieš kino kamerą? Nenoriu kelti šito klausimo. Galbūt esu patikli žiūrovė, gal apsimetu tokia ir žaidžiu Jokūbo Viliaus Tūro pasiūlytą žaidimą: stebiu Jono Vaitkaus dienų tėkmę, suprasdama, kad be Vaitkaus sutikimo ir galbūt noro Tūras nenufilmuotų nei kaip jis miega, nei kaip batus valo ir juos aunasi (o kojinė tamtyč suplyšusi?) ar prie vandens medituoja, ar režisuoja.
Žinau, kad Jonas Vaitkus geras aktorius ir tokie etiudai jam, šėtoniškai sąmojingam, yra vieni niekai. Svarbiau kas kita: ne herojaus aktorystė (esama ar tariama), o kad Vaitkus šiame filme yra Tūro sąjungininkas, tiesiog bendrininkas. Teatro režisierius gyvena savo gyvenimą, dirba savo darbą ir netrukdo dirbti kino režisieriui, o filmavo pats Jokūbas Vilius Tūras ir Algirdas Vaičaitis. Kad jau sutiko būti filmuojamas, Vaitkus priima tą veiksmą kaip savo kasdienybės dalį. Teatre į vieno iš bendradarbių sąmojų-užuojautą, kad jį „fotografas“ vis persekioja, Vaitkus ramiu ir kiek pašaipiu atodūsiu pakartoja „persekioja“, nė kiek to nesureikšmindamas. Kasdienybės dalis buvo ir nuolat prisegtas Vaitkui mikrofonas, kad filmo garso takelį sudarytų buities garsai, nežymios replikos, atsidūsėjimai, net nusičiaudėjimas pasitraukus iš kadro. Į sveikatą!
Ar iš kadrų, nufilmuotų „Karaliaus Lyro“ repeticijose žiūrovas matys, kaip Jonas Vaitkus režisuoja? „Jei turės vaizduotę, matys“, atsako Vaitkus į radijo žurnalisto klausimą, ar premjeroje žiūrovai matys karaliaus pilį. Ir dar atsako, kad dirbti nėra sunku. Nereikia per didelės vaizduotės, kad suprastum, jog svarbiausia repeticijose - ne sunku ar nesunku, o susikalbi ar ne, tave supranta iškart ar niekaip. Tose repeticijose Vaitkus intensyviai bendrauja su aktoriais, koreguoja, reikalauja, irzta, barasi, skatina, pritaria. Dirba. Repeticijose vyksta dialogai. Kaip ir susitikimo su studentais epizode.
O šiaip, kai Vaitkus nerepetuoja, kadre skamba nebe dialogai, bet Vaitkaus namuose ar mašinoje įjungtų radijo ir televizijos laidų nuotrupos. Tūras pabrėžia Vaitkaus vienišumo, izoliacijos atmosferą. Net ir filmo pavadinimas lenkia suvokimą ton pusėn - apie Joną, tarytum apie „trečią brolį“, apie kitokį ir dėl to atstumtąjį. Truputį kaip svetimkūniai šitame filme atrodo herojaus pasisakymai nematomam pašnekovui, bet kaipgi be jų, jeigu autoriui kyla noras išgirsti, kaip režisierius jaučiasi, dirbdamas Rusų dramos teatre. Kaip tremty! Ir ta tremtis - ne patsai darbas Rusų dramoje, bet atskyrimas nuo lietuvių teatro lizdo su visom jo intrigom. O gal būtume supratę ir be žodinio pareiškimo? Arba apie sielą, kuri Vaitkaus nuomone nesensta. Tai irgi atsakymas autoriaus šmėklai už kadro. Bet tą atsakymą duoda ir pats filmas, ir ne vien tada, kai Vaitkus nuvyksta į kaimą ir jį sutinka žmona, kai jie kartu pietauja ir geria kavą bepasišnekučiuodami, kai jis neria nuo tiltelio maudytis, o ji „Neplauk toli, Jonuk, taigi ne dvylika metų“... Gali sakyti, kad kaimo epizodas sentimentalus, gali priimti jį kaip privalomą filmo apie režisierių standartą (dar ir pašienauti būtina), o gali pajusti, kad toje poroje abiems po dvylika, tik jie kartu žaidžia jau šimtą metų ir abiems dėl to jauku.
Vėl Jonas miega, atsibunda ir išskuba į darbą, kurį kantriai dirba. Ir premjera nėra jokia filmo kulminacija ar herojaus uolumo apvainikavimas - kasdienybės tęsinys, tik gal įtemptesnis, nei repeticijos. Puiki jaudulio atmosfera detalėmis - kaip fojė prisipildo publikos, o režisierius stebi iš už tarpdurio, paskutinės minutės prieš pirmojo spektaklio pradžią - Vaikus su Vaitkiene, jų šnabždesio replikos, Vaitkaus atsidūsėjimai kažkur begaliniuose teatro koridoriuose, laiptinėse, ir palengvėjimo intonacijos scenoje, kai jau suvaidinta ir beliko nusilenkti... Banalybės, kai pagalvoji, bet tikros ir į temą. Kaip ir Vaitkaus su žmona ėjimas ištuštėjusia fojė po premjeros. Tūras ištikimas savo pasirinktam režisieriaus kasdienybės fiksavimui.
O finale - desertas žiūrovams. Nes filmo herojus eina pagaliau miegoti, iš už kadro režisuodamas jau įsitaisiusią lovoje žmoną: tu vaidink, kad miegi, o aš tuoj įeisiu... Bet gal jis tik žmoną režisuoja, o ne filmą? Koks mūsų reikalas? Siužetas kino publikai išsemtas, „Karaliaus Lyro“ premjera įvyko, labanaktis.
