Živilė Ramoškaitė
Režisierius Eimuntas Nekrošius praėjusį savaitgalį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje pristatė poetinėmis metaforomis apipintą Giuseppe´s Verdi operos „Otelas“ versiją.
E.Nekrošiaus režisuota opera nepanaši į šimtus kitų - tradicinių ar šiuolaikiškų. Ją režisierius statė kartu su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi, scenografu Mariumi Nekrošiumi, kostiumų kūrėja Nadežda Gultiajeva, šviesų dailininku Levu Kleinu ir choro vadovu Česlovu Radžiūnu.
E.Nekrošiaus prisilietimas prie veikalo tolygus akmenyje įrėžtai žymei, kurios panaikinti neįmanoma. Ji tiesiog yra ir liks.
Tokį savitą spektaklį išvydome per „Otelo“ premjerą. Jis asketiškas, vizualiai pabrėžtinai kuklus, bet spinduliuoja stiprų magišką poveikį.
Uždangai užsivėrus iškart pajunti poreikį žiūrėti šį kūrinį ne vieną kartą. Ne klausytis, gėrėtis ir ganyti akis, o įtemptai sekti ir galvoti.
Spektaklis mena mįsles
Šiame spektaklyje neišvysime prabangaus interjero, prašmatnių kostiumų, šiltų spalvų - jo erdvė abstrakti, konkrečių nuorodų į kokią nors epochą nėra.
Svarbiausi tragedijos įvykiai vyksta ant apskritos pakylos, kurią E.Nekrošius mėgsta nuo seno.
Čia negyvi herojai operos finale uždaromi kape-kriauklėje, prieš tai simbolizavusioje angelo ar paukščio, o gal nekaltos būtybės sparnus.
Apsiribojama tamsiais - juodais ir pilkais - tonais, kuriuose ypač reikšmingai sušvinta šviesesnis herojų kostiumas, raudona kraujo dėmė ar balta nosinaitė - išskirtinis Otelo tragediją lėmęs įkaltis.
Nuo jo spektaklis ir prasideda. Priešais juodą uždangą visiškoje tyloje pasirodo Jagas, tikrasis įvykių režisierius ir kurstytojas. Jis atžingsniuoja prie akinamai balto kvadrato ir jį išsikerpa.
Šio epizodo prasmę žiūrovai galutinai suvokia tik vėliau - pradžioje jis atrodo tarsi galvoti skatinanti mįslė.
Ritualo dvelksmas
Kaip iš dainininko padaryti aktorių? Toks klausimas šiais laikais, kai operas stato dramos teatro režisieriai, tapo gana įprastas. Dažnu atveju šis „darymas“ tampa solistui rimtu trukdžiu dainuoti, o dainavimas operos mene, šiaip ar taip, - svarbiausia.
Lakstymas ir blaškymasis po sceną - tai dar nėra vaidyba. Ji gali būti išreikšta ir vieninteliu riešo judesiu.
E.Nekrošius pasitelkė ypatingą gestų ir judesių kalbą, iš kurios dingo operose įprasti gestai, vadinami operiniais štampais.
Kartais ši kalba priminė senojoje sakralinėje medžio skulptūroje ir tapyboje įamžintus gestus - šventųjų virš galvos iškeltas rankas, skausmingą galvos palenkimą lietuviško rūpintojėlio figūrose.
Kai kurie sulėtinti judesiai, atrodė, tarsi atėję iš ritualo su visu jo iškilmingumu ir paslaptimi. Režisieriaus kuriama kūno kalba sekė muzikos vyksmą ir teksto turinį. Šiuo požiūriu E.Nekrošių vedė meninė intuicija, kurios galingas balsas neleido jam išklysti iš tiesos kelio.
Šio spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas G.Rinkevičius dar prieš premjerą kalbėjo apie E.Nekrošiaus muzikos pojūtį - jis „Otele“ akivaizdus. Net ir sudėtingiausiose scenose režisieriaus mintis antrino muzikos vyksmui, jam nesipriešindama. Tiesa, kartais šis „pritarimas“ atrodydavo šiek tiek perteklinis, net naivus. Pavyzdžiui, vaikų choro šokinėjimas „į taktą“ arba Jago monologo („Tikiu aš žiaurų Dievą“) turinio atpasakojimas kūno judesiais.
Vaidmenys - etapiniai
Visiems operos solistams, ypač pagrindiniams - Sigutei Stonytei (Dezdemona), Vaidui Vyšniauskui (Otelas), svečiui iš Estijos Atlanui Karpui (Jagas) - reikėjo ne tik padainuoti sudėtingas vokalines partijas, bet ir perteikti režisieriaus sukurtą judesių partitūrą.
Tai be galo sunki užduotis, ypač neturint panašios patirties. Tačiau minėti pirmosios premjeros solistai užduotį įvykdė pavyzdingai.
S.Stonytė sužėrėjo aukščiausia meistryste - tiek vokaline, tiek vaidybos. Ji užbūrė vos pasirodžiusi scenoje, lėtais išraiškingais galvos ir kūno judesiais be žodžių bendraudama su Otelu. Tolesnis Dezdemonos vaidmens garsinis ir vizualusis pavidalai skleidėsi dar įtaigiau ir neleido suabejoti nė vienu solistės krustelėjimu.
Žavėjo S.Stonytės šviesus balso skambesys, turtinga, gausiai niuansuota spalvų gama, nuostabus piano ir skambus dramatiškas forte. Solistė puikiai atliko visą vokalo partiją, sukrečiančią įtaigą pasiekusią finalinio veiksmo „Dainoje apie gluosnį“ ir „Ave Maria“.
Antroje premjeroje Dezdemoną dainavusi Sandra Janušaitė puikiai įveikė vokalo užduotis, bet perimti E.Nekrošiaus idėjas jai sekėsi sunkiau.
V.Vyšniausko Otelas, regis, taps etapiniu dainininko vaidmeniu. Jis po dramatišką, didžiulės vidinės jėgos reikalaujančią partiją nardė lyg žuvis vandenyje.
Kiekvieną solinį ir ansamblio epizodą V.Vyšniauskas dainavo pasitelkęs tinkamas vokalo priemones, gerai jausdamas savo balso galimybes ir ribas. Jo vokalas net ir kraštutinės dramatinės įtampos scenose skambėjo kokybiškai.
Antrąjį vakarą Otelą dainavęs rusų tenoras Avgustas Amonovas taip pat nestokojo vokalinio profesionalumo, bet neprilygo V.Vyšniauskui temperamentu ir įtaiga.
Opera bangavo sklandžiai
Jago partiją atlikęs A.Karpas nusipelnė pagyrų už dainavimo kultūrą, raiškią garso artikuliaciją. Iš Jago režisierius reikalavo ypač daug judrumo - kai kuriose scenose tai varžė solisto dainavimo laisvę.
Pagyrimo vertas ir Kasijaus vaidmenį kūręs Audrius Rubežius. Jis tiksliai ir nuoširdžiai atliko visas vokalines ir vaidybos užduotis. Kiti solistai - Laima Jonutytė, Rafailas Karpis, Egidijus Dauskurdis, Arūnas Malikėnas - harmoningai įsiliejo į spektaklio tėkmę ir užtikrintai padainavo savo nedideles partijas, operos ansamblius.
Choras, įspūdingai pradėjęs operą, užduotis įvykdė nepriekaištingai. Įgudusi Maestro G.Rinkevičiaus ranka meistriškai valdė muzikinį tragedijos vyksmą. Dirigentas atskleidė operos dramaturgiją, skoningai išryškino jos dramatiškąją plotmę ir itin jautriai įsiklausė į lyriką.
Režisierius - muzikos teksto vertėjas
Eimuntas Nekrošius, režisierius:
„Pagrindinė operos režisieriaus užduotis - netrukdyti muzikos tėkmei. Sunkiausia - susilaikyti, neišsiplėsti, neprikrėsti kvailysčių, išlikti santūriam. Muzika savaime yra iškalbinga, režisierius tik suteikia jai regimąjį pavidalą.“
