2002 m. pasirodžiusi Philippe'o Starcko kėdė „Liudviko vaiduoklis“ - moderni dizaino klasika. Tai, kas priklausė aukštuomenei, buvo daryta iš prabangių medžiagų, perdaryta masiniam vartojimui iš plastiko. Regis, neatsitiktinai ši kėdė puikuojasi ir naujausio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio „Tartiufas“ scenografijos centre (scenografas Vytautas Narbutas). Liudviko vaiduokliai, plastikiniai krūmai, sintetiniai perukai - manipuliacijos turiniu ir forma bei jų neatitikimu spektaklyje pasakoja apie elitinio virtimą visuotiniu, aukšto - žemu, gyvenimo - teatru, o melo - tiesa.
Giedriaus Savicko vaidinamas Tartiufas - patogiai įsitaisęs Orgono (Salvijus Trepulis) namuose, išsikovojęs namų šeimininko ir jo motinos ponios Pernel (Nelė Savičenko) besąlygišką pasitikėjimą. Tačiau greta šios trijulės yra visi kiti šeimos nariai, Tartiufu nė trupučio nepasitikintys - Elmira (Toma Vaškevičiūtė), jos brolis Kleantas (Darius Meškauskas), Orgono sūnus Damisas (Kęstutis Cicėnas) ir kambarinė Dorina (Rasa Samuolytė). Ar bent visiškai jam abejingi, kol patiems asmeniškai netenka susidurti su Tartiufo manipuliacijų pasekmėmis. Taip nutinka Agnieškos Ravdo vaidinamai Marianai, kurią, nors ir susižadėjusią su Valeru (Eimantas Pakalka), tėvas Orgonas nusprendžia geriau ištekinti už patikimesnio jaunikio nei į lošimus linkęs sužadėtinis.
Manipuliacijomis, veidmainystėmis ir aklo pasitikėjimo susidūrimais su panašiai aklu nepasitikėjimu pjesėje bei spektaklyje sukuriamas komiškas efektas. Juokiamasi iš pamokslavimo, iš neadekvatumo bei to, kaip maža abejonės sėkla gali priversti imtis iš šono nesuvokiamais atrodančių veiksmų ir taip padidinti susipriešinimą ar net išprovokuoti šeimos narių agresiją vienas kitam. O kad būtų dar juokingiau - tiek Tartiufą palaikanti, tiek jį puolanti pusės elgiasi beveik vienodai neracionaliai ir yra vaidinamos stilizuojant, hiperbolizuojant, manipuliuojant tiek pjesės tekstų skaitymu, tiek improvizuotais kalambūrais. Šioje srityje „Tartiufe“ bene labiausiai išsiskyrė R. Samuolytė, savo Dorinai suteikusi ne tik motiniško jautrumo, bet ir komiško plepumo bei landumo (labai artima „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džiuljetos istorijos“ auklei), bei N. Savičenko - aklai įtikėjusios Tartiufu ir savo tikėjimui ginti išdrįstančios naudoti ginklą senolės personažu įrėminanti spektaklį.
Scenoje vykstantis veiksmas - kartais ganėtinai artimas farsui - vis pertraukiamas aktorių pasitraukimų į užkulisius. Ten jie, nuolat stebimi kameros, elgiasi visai kitaip nei scenoje: nevaidina, keičia ką tik suvaidintos scenos formą ar imasi subtilesnės vaidybos, pastebimos kameros objektyvu, bet sunkiau perskaitomos nuo didžiosios LNDT scenos. Šie pertrūkiai - ne tik aktorystės galimybių tyrimai, bet taip pat ir beveik socialinis komentaras, bandymas suprasti, ar įmanoma viešoje erdvėje būti kitaip, nei diktuoja Orgono ir Tartiufo personažų prototipai.
Atsakymą nesunku suprasti - ne. Juk nuolatinis viešas pataikavimas, įvaizdžio kūrimas, nugalintis turinį ir prasmę, socialinių medijų ir televizijos įdarbinimas spektaklyje parodomi kaip įprastinės dabartinio viešo gyvenimo praktikos. O turint omenyje tai, kad pagrindinį vaidmenį spektaklyje sukūręs G. Savickas pastaruoju metu daug plačiau žinomas kaip televizinis veidas, o jo Tartiufas spektaklyje triumfuoja, galima net manyti, kad „Tartiufe“ apskritai kritikuojama žemosios, populiariosios kultūros viršenybė dabartiniame pasaulyje. Tarsi teigiant, kad teatrą dabar nugali televizija, ir dėl to kalti tiek nuolat viskuo (įskaitant sklandžiam kultūriniam gyvenimui vykti būtinas lėšas) manipuliuojantys politikai, tiek savo vaizdu, įvaizdžiu susirūpinę mes patys - teatro žiūrovai ir kūrėjai. Taip aidu atkartojant frazę „Image is Everything“ iš „Lokio“ (rež. Łukasz Twarkowski), kurio premjera įvyko pora savaičių prieš „Tartiufo“. Tik šiuo atveju omenyje turint ne tiek vaizdą apskritai, kiek įvaizdį.
Pats Molière'as savo pjesėje Tartiufo personažu kritikavo Liudviko XIV laikais itin didelę įtaką turėjusią ir ne tik pačiais geriausiais darbais garsėjusią Bažnyčią. Apsimetėlis šventeiva pjesėje išviliojo šeimos turtus ir kėsinosi išmesti iš namų, o naudodamasis patikėta paslaptimi, organizavo savo geradario Orgono areštą. Tačiau galiausiai pats buvo areštuojamas visa stebėjusio ir teisingumą įgyvendinančio Karaliaus Saulės pasiuntinio. Tad ši iš religinės valdžios besityčiojanti pjesė vis dėlto lenkėsi pasaulietinei.
O. Koršunovo spektaklyje tokios pabaigos atsisakyta. Dvi valandas trukusi Tartiufo manipuliacijų ir mėginimo jas demaskuoti fejerija, vis pertraukiama aktorių pasitraukimų iš scenos, baigiasi ne džiugiu kokios nors galios pasirodymu ir tvarkos atstatymu, o kur kas nepatogesne Tartiufo pergale ir jo pergalės šokiu, kurio pagrindinis motyvas - lengvai atpažįstamas saliutavimas. O po jo - visus priešininkus išgrūdus lauk iš scenos ir iš teatro - sustingimas rūpintojėlio poza, nes dabar jis juk rūpinsis tauta ir tėvyne, scena ir teatru.
Bene akivaizdžiausia yra tai, kad šiuo spektakliu kritikuojama veidmainystė, naudojimasis buvimu galios pozicijoje siekiant asmeninės naudos, aklumas aplinkai, manipuliacija kaip priemonė apskritai ką nors pasiekti. Bet kritika jame yra labai saugi, švelniai ironizuojanti retoriką, formą, bet ne konkretų turinį. O ir pats spektaklis O. Koršunovo darbų kontekste atrodo išskirtinai saugus, sukonstruotas taip, kad šaržavimu, išdidinimu ir visai ne radikaliu teatro mechanizmų veikimo demaskavimu, patiktų daugmaž visiems (dėl to gali stotis greta „Išvarymo“). Net ir tiems, iš kurių juokiamasi. Ir tai visai neprimena hamletiškų spąstų sąžinei. Greičiau karnavalą, kuriame apsikeičiama vaidmenimis, juokiamasi iš galios, bet tik tam, kad sumažintume įtampą ir jam pasibaigus vėl gyventume įprastą gyvenimą. Tarsi tiems, kurie kritikuojami, tebūtų išdrįsta parodyti špygą (seniai nebeužgaulų ženklą), nors galimybės parodyti kur kas daugiau buvo ranka pasiekiamos.
Ir V. Narbuto scenografija - žalias labirintas, primenantis geometrinius Versalio rūmų sodus, bei gražiai ekraną (su Algirdo Gradausko vaizdo projekcijomis) scenos gale įrėminanti žalia užuolaida - nėra priemonė demaskuoti, atskleisti tiesą ar papasakoti apie tiesios negalimybę post-tiesos laikais. Spektaklyje scenografija ir jos siūlomos galimybės išnaudojamos ganėtinai mažai, o klaidžiojimas tiesos labirintais taip galiausiai ir neįvyksta, nes visą laiką ir taip aišku, kas yra ar nėra teisūs. Tik vienoje scenoje T. Vaškevičiūtės Elmiros išrengtas Tariufas labirinte pasiklysta - kaip tik tuo metu, kai pats personažas beveik demaskuotas pasimeta. Bet pasimetimas ilgai netrunka ir Tartiufas yra apsaugomas gerai sukonstruoto savo paties įvaizdžio.
Saugus ir aiškus teatras nėra savaime blogas. Toks nėra ir „Tartiufas“. Tačiau kritika įdomi tik tada, kai yra tiksli, nurodanti konkretybes ir nebijant kritiškai pasižiūrėti į save. O konkretumo ir savikritikos, svarbiausiam, populiariausiam bei daugiausiai sau leisti kūrybine prasme galinčiam Lietuvos režisieriui statant „Tartiufą“ ir pritrūko. Todėl spektaklis, panašiai kaip scenoje stovinti Liudviko dvasia - stilingas, bet nepavojingas. Be to, 2017 metais - jau ir kiek nuobodus.
