Istorikas Ericas Hobsbowmas praėjusį šimtmetį yra pavadinęs kraštutinumų amžiumi. Tai buvo didžiulių svajonių ir dar didesnių nuopuolių laikas. Tai buvo laikas, kai aistringą tikėjimą geresne ateitimi pakeitė sielą draskančio skausmo kupinas klausimas, kaip gyventi po Aušvico?
Tai buvo metas, kai vos įkvėpusios laisvės nepriklausomos mūsų regiono valstybės buvo sutryptos viena po kitos sekusių okupacijų, pavertusių šias žemes kruvinomis. Būtent į šį laikotarpį atsigręžia praėjusią savaitę Klaipėdos dramos teatre pristatytas režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Mūsų klasė“, pastatytas pagal lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesę „Klasiokai“, kurią į lietuvių kalbą meistriškai išvertė Rolandas Rastauskas.
Šioje pjesėje, kurios pastatymas Klaipėdoje, neabejoju, jau tapo vienu svarbiausių šių metų Lietuvos teatrinių įvykių, XX amžius atskleidžiamas per vienos klasės ir jos mokinių istorijas.
Stebėtojai, teisėjai ar...?
„Mūsų klasę“ galima priimti kaip pasakojimą apie konkretų įvykį, 1941 metais nutikusį Lenkijos Jedvabnės miestelyje, kai vietiniai lenkai išžudė beveik visus vietos žydus, dalį jų suvarę ir sudeginę daržinėje. Tačiau toks žiūros kampas būtų pernelyg patogus ir atpalaiduojantis žiūrovą nuo atsakomybės. Juk čia apie juos, lenkus. Tad kitas žiūros kampas yra pastanga atsigręžti į mūsų pačių istoriją stengiantis suvokti, kodėl dalis bendrapiliečių Antrojo pasaulinio karo metais pasidavė pumpuojamai neapykantai ir pakėlė ranką prieš savo bendrapiliečius. Tai, remiantis istorinės atminties tyrinėtoja Aleida Assman, būtų pastanga pripažinti, kad savo istorijoje buvome ne tik didvyriai, aukos ar pasyvūs stebėtojai, tačiau ir prasikaltusieji. Vis tik ir ši perspektyva nėra pakankama norint pilnai suvokti „Mūsų klasės“ užmojį. Juk lengva tarti, kad visa tai, ką regime scenoje, yra apie tuos, kurie buvo tada, o mums šiandienoje tenka jų teisėjų vaidmuo.
Tad be galo svarbu spektaklį priimti kaip kiekvienam mūsų adresuojamą klausimą, kodėl klasiokas pakelia ranką prieš klasioką ir ar visa tai negali pasikartoti ir šiandien, kai yra išorės ir vidaus jėgų, nors ir, laimei, neprilygstančių savo įtaka praėjusio amžiaus neapykantos ideologijoms, tačiau vis tiek įvairiausiais kanalais pumpuojančių neapykantą siekiant supriešinti, suskaldyti visuomenę ir taip įgyti galios ją paveikti. Juk kalbame apie klasiokus, kurie pažinojo, gal net buvo įsimylėję vienas kitą, tačiau galiausiai griebėsi smurto vienas prieš kitą. Čia jau nebeišsisuksi su atsakymu, kad susipriešinimas kilo iš to, kad skirtingos bendruomenės gyveno šalia, tačiau iš tiesų buvo izoliuotos viena nuo kitos, egzistavo tarsi paraleliniuose pasauliuose ir tik dėl to įvairiausi stereotipai rado kelią į žmonių galvas.
Pradžioje buvo nužmoginantis žodis
Vos įžengusį į teatro salę, žiūrovą pasitinka scenoje klasės suoluose sėdinčios lėlės, įkūnijančios visus pjesės veikėjus. Pasirodę scenoje, aktoriai lėles tarsi kuprines, tarsi naštą užsideda ant kupros. Kai pirmojoje scenoje girdime mokinius kalbant apie savo svajones, kuo jie norėtų būti užaugę, su mumis kalba lėlės. Genialus, daugiasluoksnis režisieriaus sprendimas. Kiekvienas mūsų esame unikalios asmenybės, tačiau kartu ir tam tikrų socialinių, ekonominių, politinių vaidmenų atlikėjai, kategorizuojami pagal tam tikrus kriterijus. Klausimas, kada toks kategorizavimas virsta sunkiai pakeliama našta, pavojingais stereotipais, kurie nuvertina, nužmogina? Juk ne veltui spektaklyje ne kartą regime, kad smurto scenose yra mėtomos ir trankomos būtent tuos stereotipus įkūnijančios lėlės. Prieš smurtavimą eina nužmoginimas. Pakelti ranką prieš kitą tampa lengviau, kai tas kitas jau yra pakrikštytas kaip priešas, išdavikas, parazitas, siurbėlė ir pan.
Be to, pateisinti savo veiksmus, kurie normaliomis aplinkybėmis jokiu būdu nebūtų pateisinami taip pat galima pasislepiant po kauke ir aiškinant, kad tu tiesiog atlikai savo funkciją, kad taip turėjo būti, kad kitaip tiesiog negalėjai, t.y. atsisakant atsakomybės ir tampant tiesiog lėle politinės galios gniaužtuose.
Galiausiai lėlės yra iššūkis žiūrovui. Kokį santykį užmezgame su tais, kurie yra prieš mus scenoje? Matome lėles ar asmenybes, pakeičiamus statistinius vienetus ar nelygstamą prigimtinę vertę turinčius žmones, primetame kolektyvinius vaizdinius ar sugebame juos sulaužyti prasiskverbdami iki kiekvieno, net ir to, kuris mums atgrasus ir savo veiksmais kelia pasibjaurėjimą, išskirtinumo?
Kaip svajonės virto prašiktu gvenimu?
Pats spektaklis, prasidėjęs viltingomis vaikų svajonėmis, galiausiai baigiasi vieno iš veikėjų, Zygmunto, nevilties kupinais žodžiais buvusiam klasiokui kunigui: „Prašikom tą savo gyvenimą, Henekai. Kur žiūrėjo Dievas?“ Klasės tragedija atskleidžiama istoriniame kontekste. Regime nuorodas į maršalo Pilsudskio laidotuves, pirmąją sovietinę okupaciją, nacių atėjimą, vėliau vėl sugrįžtančią Raudonąją armiją, Solidarumo užgimimą. Žmogaus ir jo laikmečio, žmogaus ir aplinkos santykis. Prisiminiau Damieno Hirsto paveikslą „Paskutinis teismas“, kuris iš tolo primena tiesiog juodą kvadratą, tačiau priėjęs arčiau pamatai, kad jis sudarytas iš gausybės negyvų, prilipusių musių.
Kai scenoje girdžiu klasiokų žydų žudynėse dalyvavusio Ryseko žodžius „o ką galėjau padaryti? Visi žiūrėjo.“, regiu tas musytes, pagautas ir įstrigusias lipnioje masėje. Ar žmogus yra tik savo aplinkybių įkaitas, pasiduodantis režimo manipuliacijai, masės spaudimui? O gal, kaip rodo klasiokę Rachelę išgelbėjusio Vladeko pavyzdys, vis tik galima visam tam pasipriešinti, bent kažkiek? Ką atsakytume kiekvienas mūsų, stebėtojų - ne žodžiais, o konkrečiais gyvenimo pavyzdžiais? Kiek kartu pateisinome save nepateisinamose situacijose sakydami, kad tiesiog negalėjome kitaip? Galiausiai Ryseko žodžiai apie tai, kad visi stebėjo, verčia susimąstyti apie vaidmenį tų, kurie įgalina blogį savo abejingumu, pasyviu dalyvavimu.
Kolaborantas sviedžia pirmas
Apie juos kalbėdama klasiokų kartu su mažu vaikeliu nužudyta Dora sako: „Buvau turguj ir gramdžiau žolę tarp plytelių. Aplinkui klegėjo minia. Vieni pažįstami. Kaimynai. Stebėjo. Juokavo. Blogiausi buvo tokie 12-15 metų šūdžiai. Laidė akmenis. Mušė lazdom. Norėjo prievartauti. Senos bobos kikeno. Priedo ta tvankuma. Vaikas muistėsi. Norėjo gerti. Aš irgi norėjau gerti.“ Ar tai neprimena mums aukštyn kojomis apverstos Evangelijos pagal Joną istorijos, pasakojančios apie tai, ką Jėzus atsakė rašto aiškintojams ir fariziejams, kamantinėjusiems jį, ką gi reiktų daryti su moterimi, pagauta svetimaujant. „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“, - atsakė Jėzus ir taip išgelbėjo moterį. Tuo tarpu į Dorą akmenys skrieja. Žydai paverčiami vieninteliais nuodėmingaisiais, kaltaisiais dėl raudonosios okupacijos tam, kad kiti galėtų likti be kaltės. Gretose tų kitų yra tokių kaip akmenį sviesti skubantis kolaborantas Zigmuntas. Jis dalyvavo nužudant klasioką Jokūbą Kacą, kurį apkaltino išdavus kitą klasioką Ryseką. Bet juk išdavė jis pats. Išdavė ir griebėsi kurstyti žydų-bolševikų mitą tam, kad galėtų paslėpti savo purvą, išsisukti paaukodamas kitą kaip atpirkimo ožį.
Kai Vladekas liudija apie tai, kad, užklupus pirmajai sovietų okupacijai, būta tiek žydų, tiek lenkų, iškėlusių raudonas vėliavas, jo klasiokas Henekas, būsimasis seminaristas, kunigas, puola skelbti, kad tokias vėliavas tekėlę žydai. Scenoje prieš savo akis regime tai, kaip istorija virsta atminties politika, kai pasakojama ne tai, kas buvo, o tai, kaip kas nors norėtų, jog būtų buvę. Jaučiame, kaip selektyviai atrinktais faktais, o tiksliau melu, paremtas pasakojimas yra bandomas padaryti dominuojančiu naratyvu.
Religijos instrumentalizavimas
T. Slobodzianeko pjesė yra gili ir daugiasluoksnė, tad režisieriui, o kartu ir aktoriams tenka nelengvas uždavinys scenoje perteikti visus jos niuansus. O. Koršunovui ir jo aktoriams visa tai pavyko tiesiog puikiai. Geriausiai tai atskleidė žiūrovų veidai, liudiję patirtą dvasinę įtampą. Spektaklis privertė susimąstyti apie tai, kaip religija yra išnaudojama politinėms manipuliacijoms. Jau pradžioje regime, kaip klasiokams rengiantis kalbėti „Tėve mūsų“ žydai yra persodinami į galinius suolus.
Taip religija ima tarnauti ne kaip tikėjimo šaltinis, net ne kaip asmens etinio įpareigojimo veiksnys, o tiesiog kaip įrankis formuoti tapatybę kuriant ir gilinant tarpusavio priešpriešą. Jau kitoje scenoje regime, kaip ne kartą minėtas būsimasis kunigas Henekas iškoneveikia apsikrikštyti ir taip įgauti galimybę išgyventi norinčią klasiokę Rachelę už tai, kad ji neteisingai išmoko penktąjį Dievo įsakymą. Pamanykite, ne taip išmoko, nes vadovautis juo ir nebūtina, ką rodo pats Henekas, susitepęs rankas aukų krauju.
„Koks tikėjimas liepia užpulti žydų krautuvėlę, a? Išdaužyti akmenimis langus, a? Išvartyti bačkas? Sutrypti silkes ir raugintus kopūstus? Koks tikėjimas, Vladekai, liepia laidyti akmenis į mano sesę ir perskelti jai galvą?“, - klausia Jokūbas Kacas reaguodamas į prikišamai demonstruojamą dalies savo klasiokų tikėjimą, kuris pasirodo tesąs politinis įrankis, o ne autentiškos artimo meilės šaltinis.
Naikinanti keršto galia
Įtūžiu liepsnojančios Ryseko akys paskatina susimąstyti apie tai, ką rabinas Jonathanas Sackas vadina altruistiniu blogiu - fanatišką tikėjimą savo didžiuoju tikslu, kad visos priemonės tampa pateisinamos, kol galiausiai nelieka nieko kito, kaip visur sėjama destrukcija. Apšvietą keičia aptamsa.
Kerštu po išgyvento Holokausto, regėtų siaubų ir netekčių užsidegęs Menachemas užduoda klausimą apie naikinančią neapykantos galią. Ir naikina ji visų pirma patį tą, kuris nekenčia. Naikina tiek, kad iš Izraelio žvalgybos, kuriai po persikėlimo iš Lenkijos siūlosi dirbti siekdamas atkeršyti teroristams, kaip kad anksčiau keršijo Holokausto vykdytojams, Menachemas išgirsta, kad jiems reikalingi profesionalai, bet ne iškrypėliai.
Šis atsakymas atskleidžia ir tai, kuo demokratijos skiriasi nuo totalitarinių sistemų. Komunistai išnaudojo ir manipuliavo Menachemo keršto jausmu, Izraelio žvalgyba tą daryti atsisakė.
Zochos istorija pasakoja apie pokariu tebekerojantį antisemitizmą, kai rodos jau buvo tarta „niekada daugiau“. Regime tragediją moters, kuriai Pasaulio tautų teisuolės apdovanojimas atneša ne ramybę, o kaltinimus, kad ji buvusi žydų kekšė, kad kažkur paslėpusi iš jų gautą auksą. Ir visa tai pasiveja ją emigracijoje, kur toli nuo košmaru tapusio gimtojo miestelio, ji tikėjosi rasti ramybę.
Zygmunto ir Heneko bendradarbiavimas pokariu atskleidžia, kaip klasiokų draugystę pamažu keičia priklausomybė vienas nuo kito ir siekis kontroliuoti manipuliuojant vienas kito paslaptimis. „Žinau, Zigmuntai, kad tai tu Ryseką tada sovietams įskundei, o ne vargšelis Jokūbas Kacas. Visada žinojau“, - taria Henekas. „Ką čia tauški, Henekai! Ar turėčiau pačiam priminti, už kurios kojos tu Dorą laikei, kai mes ją dulkinom? Ir kas tau tada kelnėse nutiko?“, - atšauna Zigmuntas. Tas pats Zigmuntas, kuris neseniai lenkų komunistams ragino siekti Heneko paskyrimo miestelio klebonu, nes, kaip liudijo, yra žinomi ne tik jo privalumai, bet ir nuodėmės. Totalitarinio režimo manipuliacijos ir kontrolės mechanizmai. Žmonių cinizmas siekiant savo tikslų bet kokiomis priemonėmis.
Mirusieji mūsų nepalieka
Visos šios istorijos galiausiai palieka mus su Rachelės, pakrikštytos Mariana, ištara, jog jai, gyvenimo pabaigoje pamėgusiai žiūrėti kabelinę televiziją, ypatingai filmus apie gyvūnėlius, pavykdavo suprasti žvėrelių, bet ne žmonių gyvenimo prasmę. Čia ataidi ir lenkų poeto Tadeuszo Rozewicziaus žodžiai:
„Visos sąvokos tėra žodžiai:
dora ir nusikaltimas
tiesa ir melas
grožis ir bjaurastis
narsa ir bailumas.
Dora ir nusikaltimas vienodo svorio
mačiau
žmogų kuris buvo
piktadarys ir teisuolis kartu
Ieškau mokytojo ir meistro
tegu sugrąžina man regėjimą klausą ir kalbą
te darsyk pavadina daiktus ir sąvokas
tegu atskiria šviesą nuo tamsos.“
Girdime šį prašymo šauksmą, regime pakrikusį pasaulį ir iš jo griuvėsių bandančius keltis žmones. Klausiame save, ką jaučiame - pyktį, panieką, o gal sugebame ir atjausti, suprasti. Ko trokštame - keršto ar teisingumo, nes tai ne tas pats?
Viso spektaklio metu scenoje regime ir gyvuosius, ir mirusius. Mirusieji niekur nedingsta. Jie, kaip liudija Vladekas, grįžta neleisdami miegoti naktimis. Jie košmaruose grįžta pas tuos, kurie žudė, pas tuos, kurie meluoja istoriją neleisdami nužudytiesiems ilsėtis ramybėje. Jie grįžta pas mus, kad perspėtų pasimokyti iš svetimų klaidų ir laiku užkirsti kelią naujai neapykantos bangai.
Kaip kad per mudviejų pokalbį liudijo iškilus litvakų rašytojas Grigorijus Kanovičius, atmintis yra mūsų bendras stogas, po kuriuo glaudžiamės ir visa tai reiškia, kad iš šios pastogės negalima iškeldinti nei budelių, nei didvyrių, nei išmaldos prašytojų, nei turtuolių. „Juk problemos prasideda tada, kai kas nors inicijuoja šios pastogės dalybas ir užsigeidžia iškraustyti ar vienus, ar kitus, o visa tai dar yra apšviečiama ideologinės šviesos“, - teigė kūrėjas.
Jo žodžiai puikiai apibendrina O. Koršunovo „Mūsų klasės“ pastatymą. Šis spektaklis yra apie namus, kuriuos statė buvusieji prieš mus, kuriuos statome mes ir kuriuos turėsime palikti ateisiantiems. Kaip jie prisimins mus? Kartu tai yra ir spektaklis apie tai, kaip mes pasakojame savo istoriją. Tiksliau tai yra perspėjimas, kaip su ja nederėtų elgtis.
