Komedijų Lietuvos teatruose sukuriama nedaug. O juokingų - dar mažiau. Todėl kovo 17 - 19 d. Vilniuje ir Kaune įvykus dviejų komedijų premjeroms tikėtis, kad abi bus pavykusios, nebuvo verta. Tiesa, kad Yanos Ross „Trys seserys“ bus komedija, žinojo ir tikėjosi tikrai ne visi, o štai Vido Bareikio „Žalgirių“ komiškumas buvo reklamuojamas jau gerokai prieš premjerą. Mūsų teatre visai neparadoksalu, kad juokingiau buvo tame spektaklyje, kuris komedija neapsiskelbė. Bet šis tekstas apie komediją. Tą, kuri taip ir vadinasi. Ir Olga, Maša bei Irina geriausiu atveju jame kreivai šyptels mažiau brandžioms kolegėms su kamuoliu rankose.
Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesė „Žalgirės“ nėra sudėtinga. Joje moterų mėgėjų krepšinio komanda, sužinojusi apie mėgėjų krepšinio čempionatą Aliaskoje, stengiasi surinkti lėšų kelionei, keliauja ir laimi. Kad būtų įdomiau, komanda suformuojama iš itin ryškių moterų, dauguma kurių lesbietės ar kitaip susijusios su LGBT bendruomene. Tik G pjesėje neturi jokio vaidmens, o daug kur jau rašomas LGBTQ+ tiek Lietuvoje, tiek ir dramoje vis dar lieka LGBT. Visos septynios komandos žaidėjos ir jų trenerė išsiskiria kokiu nors ryškiu būdo bruožu, savybe, detale, kuria „Žalgirėse“ manipuliuojama, niuansų paieškas paliekant tiems, kurie šį tekstą skaitys ar statys. Komedijose taip dažnai nutinka - veikia atpažįstami tipai, kad neužtruktume, mėgindami juos suprasti, ir iškart galėtume juoktis.
Tai „Žalgirių“ žiūrovai ir daro. Juokiasi iš Elzės Gudavičiūtės, vaidinančios stiprią, agresyvoką, o iš tikrųjų itin jautrią Sandrą Fakuliną. Tokią labai panašią tiek į ne vieną scenoje matytą marozą (ypač kurso draugo Mariaus Repšio Vandalą), tiek ir į pačios aktorės kurtus personažus „Žvaigždžių krušoje“, „Dekaloge“, „Išvaryme“. Leipsta juokais iš Ingos Mikutavičiūtės kuriamos Onos Ledinskienės - laibu balseliu džiūgaujančios ir niekad adekvačiai neapsirengiančios ištekėjusios moters, kuri ties spektaklio viduriu išdrįsta bent šiek tiek pasipriešinti smurtaujančiam savo vyrui. Dar labai juokinga atrodo ir seksualiai agresyvi Goda Meilutė, vaidinama Martynos Gedvilaitės, ir akiniuota moksliukė, nesutinkanti su realaus pasaulio tvarka Diana Lazutkina (Eglė Grigaliūnaitė), ir vaiko užsimaniusi Asta Kilytė (Goda Petkutė), ir hipermoteriška Toma Kunigunda (Aistė Zabotkaitė). Žiūrovų beveik nejuokina tik Birutė Vaidilutė (Giedrė Žaliauskaitė) ir trenerė Laima Kėlinaitė (Daiva Rudokaitė) - viena todėl, kad beveik nekalba, o kita - nes tėra priemonė pasireikšti kitoms veikėjoms, parodančioms savo istorijas, būdo bruožus ar įveikiančioms trenerės reikalavimus, kurie dažniausiai tampa kliūtimis.
Dar spektaklyje yra trys vyrai. Du statistai įvairiose situacijose Saulius Čiučelis ir Gintautas Bejeris, ryškiausiai sužibantys kaip krepšinio varžybų komentatoriai. Jų vaidmuo kiek primena neretai moterims tenkančia dalią - būti gražiu, kiek rečiau - komišku priedu pagrindiniam veiksmui. Trečiasis vyras scenoje yra Egidijaus Stanciko vaidinamas sporto ministras. Pjesės pradžioje tampantis lažybų objektu, jis pasirodo tik spektakliui priartėjus prie finalo ir gauna pasakyti paskutinį monologą, susumuojantį tiek pjesę, tiek spektaklį: „Dzenbudistai aiškina, kad žmogaus prigimtis - tai dangus, kurį uždengia vienokie ar kitokie debesys. Tačiau net ir patys niūriausi debesys ar padriki balti debesėliai, plazdantys žydrame danguje, žmogaus prigimties nepakeičia, ji išlieka tokia pati, kokia ir buvusi.“
Bene didžiausia „Žalgirių“ vertybė yra scenoje parodomos įvairios moterys, suteikiamas balsas ne tiek neprofesionalioms krepšinio žaidėjoms, kurių problemos neišsamiai, bet aptariamos, kiek lesbietėms, translytėms, LGBT aktyvistėms - moterims, kurių teatrų scenose itin reta. Tas balsas suteikiamas šias moteris padarant atpažįstamas, suprantamas - panašias į daugybę moterų ir vyrų, kuriuos pažįstame savo asmeniniuose gyvenimuose. Tad su jomis galima tapatintis. Bet taip jos ir vėl negauna progos kalbėti pačios apie save tikrai aktualiomis temomis. Ryškiausias pavyzdys - Toma Kunigunda. Translytė moteris, kuri išskirtinai daug laiko, pinigų ir pastangų skiria savo moteriškumo puoselėjimui. Kadangi apie ją sužinome tik tiek, kad ji dar yra ir modelis, turime stereotipą, tarsi iš seno filmo nužengusį - ir kur kas silpnesnį nei, pavyzdžiui, bet kuri „Paris Is Burning“ veikėja. O juk translyčius asmenis scenoje galima parodyti įdomius, charizmatiškus ar paprastus. Bet, svarbiausia, unikalius. Ir juos suprasti padedantis kontekstas visai neturi būti išsakomas verksmingai. Tad nors personažas spektaklyje ir atsisako būtent to verksmingumo, naujas kontekstas ar vaizdavimo būdas nesukuriami. Ir tai visai ne jaunos aktorės, vaidinančios šį personažą kaltė, nes tokia situacija įrašyta pačioje pjesėje. Taigi bene didžiausia jos stiprybė virsta ir viena didžiausių silpnybių.
Deja, tai ne vienintelis teksto trūkumas, pasiekęs sceną. Kai veikėjos kreipiasi į autorę, o ši su jomis pradeda kalbėti pačios Labanauskaitės-Dienos balsu, darosi vis sunkiau suprasti, kodėl tai turėjo būti įgyvendinta. Nes čia jau nebe meninėmis priemonėmis, o labai tiesiogiai mėginama paaiškinti, kodėl ir apie ką „Žalgirėse“ kalbama. Tarsi visiškai nepasitikint žiūrovais ir aktorėmis. O gal tiesiog siekiant stipresnio komiško efekto. Bet visas komiškumas baigiasi tada, kai prasideda finalinė spektaklio scena. Čia juokas nebeima, nes yra baisiai pikta. Tarsi nesugalvojus, kaip pabaigti istoriją (kuri jau nuo pat pradžių pasakota ne itin sklandžiai - labiausiai trūko veikėjų motyvacijos keliauti į turnyrą Aliaskoje), viską pabaigia sprogimas, garantuojantis, kad nebereikės stengtis suvesti visų galų, aiškinti personažų pasirinkimų ar daryti kokias nors kitokias spektaklio pabaigos procedūras. Toks deus ex machina panaudojimas ypač nuvilia, žinant, kad dramaturgė yra tikrai kūrybinga ir tai jau yra įrodžiusi kituose savo darbuose. Tarsi rašydama šią pjesę pati būtų pasiklydusi tarp debesų (ankstesnių tekstų, personažų, tikro gyvenimo, žaidimų forma, intriguojančio siužeto paieškų...) ir galiausiai pametusi esmę, apie kurią ir ketino kalbėti.
O ganėtinai sąžiningai, beveik pažodžiui, pjesę pastatęs Vidas Bareikis „Žalgirėms“ paslaugos taip pat nepadarė. Nei gyvai dainuojanti Neringa Nekrašiūtė, nei kostiumų dailininkė Aistė Radzevičiūtė, nei ir vėl su Vidu Bareikiu bendradarbiaujantys Jurga Šeduikytė (šį kartą - kaip spektaklio kompozitorė) ar scenografas Uģis Bērziņš čia taip pat padėti vargiai begalėjo. Panašiai, kaip ir pjesės pasakojamoje istorijoje, spektaklyje mažiausiai dėmesio gavo stipriausia komandos žaidėja. Tik pjesės Birutei Vaidilutei galiausiai kliuvo sužaisti finalinėse varžybose ir tapti jų naudingiausia žaidėja. O štai spektaklyje su realaus pasaulio neteisybėmis susidoroti turinčios moterys ir jų tarpusavio santykiai pasimetė tarp švilpukų, kamuolių, čiužinių, dramaturginių ir režisūrinių triukų ir nuolat nešiojamų daiktų, kad būtų pakeista veiksmo vieta. Tarsi iliustruoti būtų buvę svarbiau, nei kartu žaisti. O kartu nežaidžiant teatre, kaip ir bet kuriame komandiniame sporte, pergalės nepasieksi. Tad ir šypsosi iš Vilniaus trys subrendusios sesutės, žiūrėdamos, kaip jaunimas draskosi, daro pražangas, dunksi oranžiniu kamuoliu, tačiau kokį žaidimą jie žaidžia - neaišku.
