„Informacijos amžius“ ir su juo gaunamas žinių srautas verčia rimtai suabejoti ar tai, kas pasiekia mūsų akis, ausis ir kitus pojūčių receptorius iš tiesų yra verta įsidėmėjimo. Ar žinutę įsiminsime patys, galbūt ją verta užsirašyti? Gal pokalbio su draugais turinį užmiršime vos tik užvėrę kavinės duris? Kodėl kartais negebame atsiminti paprasčiausių atliktų veiksmų, pavyzdžiui, ar išeidami iš namų užrakinome duris? Dažnai pastebime, jog pamiršome tą ar aną, kur kas rečiau susimąstome, ką prisimename, kokiu būdu viena ar kita žinia užsibūna mūsų „minčių saugyklose“. Atmintis ir informacija, kurią žmonės prisimena žymi eksperimentinės psichologijos tyrinėjimų pradžią. Akademinių mokslų kontekste tai - palyginti, jauna atšaka, plėtojama kiek trumpiau nei šimtmetį, suteikusi tyrinėjimams apie žmogaus kognityvinį ir kultūrinį elgesį svaraus sistemiškumo. Vienas svarbiausių ankstyvosios eksperimentinės psichologijos tyrimų, 1922 m. „Vaiduoklių karo istorija“ (The War of The Ghost Story), sukūrė pagrindą ne tik garsiajai Frederiko Bartletto Schemų teorijai, bet ir kitiems atminties rekonstrukcijos nagrinėjimams, kaip antai potrauminio streso padariniai, teismo liudininkų parodymų patikimumas, Alzheimerio sindromo gydymas ir kt.
Sąmoningu pasirinkimu ar ne, garsusis eksperimentas turi daugybę panašumų su Artūro Bumšteino ir „Operomanijos“ garso performansu „Olympian Machine“. Net pasirinkta minimalistinė reginio forma - 12 skirtingo dizaino ir dydžio garso kolonėlių, tvarkingai išrikiuotų tuščioje „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje - kuria kontroliuojamųjų eksperimento faktorių asociaciją. Kūrinio bei tyrimo objektas - atmintis - artikuliuojama per garsą (žodį) ir garsus, vaizdinę išraišką supaprastinant tiek, kad žiūrovas gebėtų: 1) atskirti skirtingus garso šaltinius (garsą skleidžiančios kolonėlės apšviečiamos ryškia balta šviesa); 2) išlaikyti dėmesį (virš kolonėlių esanti teksto projekcija žymi perėjimą nuo vienos struktūrinės turinio dalies prie kitos). „Vaiduoklių istorijoje“ tiriamieji klaũsė ir vėliau atpasakojo Amerikos indėnų legendą, trumpą, tačiau kupiną siužetinių posūkių, įvairių folkloro elementų, specifinių buities prietaisų pavadinimų. Bumšteino „eksperimento“ dalyviams skaitoma absurdiško ilgio „Iliados“ santrauka, kurioje nepraleidžiamas nė vieno herojaus, dievo, upės ar kardo pavadinimas. 12 „tiriamųjų“, performanse įgaunančių skirtingus kolonėlių pavidalus, paliekami garso įrašų studijoje valandai prisiminti vieno painiausių Antikos mitų.
Bartletto Schemų teorija teigia, jog žmogus gautą informaciją apdoroja, racionalizuoja ir perinterpretuoja pagal egzistuojančias „schemas“ - kultūrines, socialines bei kitokias praeities patirtis ir reakcijas, padedančias adaptuotis kasdienėje aplinkoje. Bet kuri perpasakota istorija tampa trumpesnė ir paprastesnė nei originalioji, nes žmogaus protas negeba jos įsidėmėti pažodžiui. O jei skaitoma istorija - antikinis mitas, pasižymintis (nebūtinai atpažįstamų) tikrinių daiktavardžių gausa, siužeto vingiais? Jei neįtikėtinai monotonišku tonu iš lapo skaitoma istorija klausytoją privertė kelis kartus nuklysti į savo paties apmąstymus? Galiausiai, jei šis procesas tetruko dvidešimt minučių, ką „tiriamajam“ pasakoti dar valandą? Spąstai, į kuriuos „Olympian Machine“ kūrėjai įvarė aktorius, kompozitorius, slemo atlikėjus, šokėjus bei žurnalistus, priverčia juos atsiverti, o klausytojams - atverti žmogiškojo proto schemas - asociacijas, kuriomis perinterpretuojama istorija.
„Iliados“ santrauką performanso pradžioje išgirsta ir susirinkusieji - ją gyvai perskaito Bumšteinas. Įžanga padeda ne tik suprasti kūrinio atsiradimo aplinkybes, bet ir savotiškai sugretina žiūrovą su pasakotojais, kurių balsus jis girdi. Skirtingų modelių kolonėlės reprezentuoja kiekvieno iš pasakotojų individualybę, išskirtinumą: toji nedidelė - viskuo nepatenkinta, toji masyvesnė - mintis dėsto maloniai ir sklandžiai, kita - lyg nepasitiki savimi, tačiau jas visas (ir žiūrovus) vienija bendra atsiminimo patirtis. Sutrikimas, jausmas, jog neprisimeni nieko, ką čia pat girdėjai. Palaipsniui, sukaupus jėgas, bandoma nupasakoti sklandžiai. Filtrus perėjusi mintis gerokai sutrumpina girdėtą siužetą, veiksniai nebesisieja su tariniais. Dažnai dar prisimenami veikėjų vardai, tačiau ką jie veikė istorijoje - sunku nustatyti. Kai istorijos „stuburas“ nusakytas ir daugiau pasidalyti, rodos, nebėra kuo, pasakotojai grįžta į schemas, kurios rezonuoja su išgirstu mitu ir aplinkybėmis.
Asmeninės patirtys iš mokyklos, studijų, buvusių darboviečių, bendro pobūdžio ar kultūros istorijos įžvalgos ir paradoksai šių dienų kontekstuose - interpretacijos galimybių gausa tiesiog stulbina. Pasakotojų kalbėjimas tampa tam tikru „minčių srautu“, kurį galime sekti ne tik „Iliados“, antikinio mito, bet ir rekonstrukcinės atminties procesų kontekstuose. Perėjimas į tiesioginį mąstymo artikuliavimą žodžiais pasakotojams nepatogus: jie dūsauja, čepsi, skleidžia įvairiausius garsus. Kai kalba - renkasi temas ir sferas, kuriose „turi ką pasakyti“, t. y. jaučiasi saugiai prisitaikę prie vienos ar kitos schemos, joje suradę bendrą sąlyčio tašką su girdėta istorija. Eksperimentinė psichologija Schemų teorija remiasi tirdama žmogaus proto nepatikimumą, pavyzdžiui, liudininkams duodant parodymus teismo procese. „Olympian Machine“ kvestionuoja kultūros (o galbūt - apskritai?) istoriją. Kuriamas naujas, lyg pasąmonėje tūnantis mitas apie kultūrą ir kalbėtojo santykį su ja. Objektyvi istorija - tai teorinė fantazija, nes kiekvienas faktas žmogaus galvoje perfiltruojamas gausybe informacinių schemų, vėliau viešai artikuliuojamų žodžiais, vis tolstant nuo originalaus teiginio.
Didelę įtaką „minčių srauto“ potyriui turi kūrinio garso montažas. Tai - performanso „schema“, kuria kūrinys pasiekia susirinkusiuosius. Lyg išlaikydamas pasakotojų patirties autentiškumą, Bumšteinas nepraleido kalbėtojų skleidžiamų pašalinių garsų ar pauzių, kol šie užbaigė pradėtą mintį. Kartu tai - sąmyšis, kurį sukelia kelių pasakotojų kalbėjimas tuo pačiu metu. Vieni pasisakymai atrodo garsesni, aiškesni už kitus, į juos žiūrovas ir sutelkia savo dėmesį, likusieji pasilieka lyg fone, tokia išraiška tarsi sustiprina įspūdį, jog girdimas kūrinys - mąstymo proceso imitacija. „Olympian Machine“ programėlėje pristatomas kaip „kūrinys dvylikai balsų“, jį galima suvokti ir kaip muzikinę kompoziciją ansambliui, kuriame kiekvienas „atlikėjas“ įstoja ir savo partiją atlieka reikiamu metu. Taigi performansas įgauna tiksliai apskaičiuotos (ir replikuojamos) „atminties rekonstrukcijos rekonstrukcijos“ įspūdį, taip tarytum racionalizuodamas labai chaotiškus kognityvinius procesus.
Visą spektaklį skamba rami meditacinė muzika. Lyg nurodanti į tam tikrą bandymą „panirti į save“, „pabūti su savo mintimis“, galbūt atkartoti būseną, kurią dalyviai patiria valandą laiko tūnodami garso įrašų studijoje? Verbalizuojamų minčių tvarka visiškai priešinga preciziškai kolonėles apšviečiančių kvadratų struktūrai. Melodija ir su ja ant sienos projektuojami muzikinių takelių pavadinimai savaip ironizuoja vis labiau madingą „sveikos sielos“ suvokimą, kuri neva padės kosmoso energiją panaudoti asmeniniams tikslams („Beta-Theta Waves, Binaural Beats, Bring Money and Prosperity“). Nors greičiau tai - atsitiktine tvarka išrašytų pseudomokslinių, neurolingvistinio programavimo junginių seka, kuri padės įrašą rasti interneto platybėse.
„Olympian Machine“ išgrynina ir perteikia žmogaus minčių „bangavimus“. Kita vertus, šie bendri, o kartu ir labai skirtingi faktų perinterpretavimai kelia abejonę žmonijos susikalbėjimo pajėgumu. Ar išgirsti, atsiminti ir suprasti tai, kas sakoma, apskritai įmanoma?
