„Atviro rato" išpažintiniame spektaklyje apie moters likimą teatre ne visoms iš penkių aktorių pavyko laviruoti tarp buvimo ir vaidinimo scenoje. Gruodžio 6 ir 7 dienomis „Menų spaustuvėje" teatro laboratorija „Atviras ratas" parodė premjerą - aktorės ir režisierės Ievos Stundžytės „Ofelijas".
Dar prieš prasidedant spektakliui akivaizdžiai rodomas gyvas ir tikras buvimas čia ir dabar. Aktorės pasitinka publiką jau būdamos scenoje. Jos stebi žiūrovus. Bet tai jau ne aktorės, o jų personažai. Elzė Gudavičiūtė, Marija Korenkaitė, Judita Urnikytė, Toma Vaškevičiūtė ir Aldona Vilutytė scenoje susitinka kaip aktorės su režisiere, užsibrėžusia statyti spektaklį apie Ofeliją.
Susidarė įspūdis, kad baisiausia, kas gali atsitikti spektaklyje, - jog kas nors nesupras, kokios visos aktorės yra skirtingos: pilka, bet darbšti M. Korenkaitės Nina, kurios scena su E. Gudavičiūtės kuriama visko mačiusia aktore išties pradeda skambėti čechoviškai. Šalia jų - T. Vaškevičiūtės žvaigždė ir J. Urnikytės viskam pasiryžusi lesbietė.
Aktorių skirtingumas dar pabrėžiamas Vilmos Galeckaitės-Dabkienės kostiumais, vienu metu labai paprastais, bet ir ne mažiau teatriškais, ir ne per daug iliustratyvia Vytauto Leistrumo muzika.
Kas iš tiesų yra Ofelija?
Ofelijos įvaizdis, monologai, kitos scenos iš „Hamleto" lieka tik pretekstu ir aplinkybe kalbėtis apie moterį teatre. Aplinkybe, kurios net nereikia. Jeigu niekas nekalbėtų apie konkretų vaidmenį, dėl kurio rungiasi susitikusios aktorės, spektaklis nepasikeistų. Galbūt jis įgautų tik dar daugiau nuoširdumo ir tikrumo.
Kita vertus, tai padėtų režisierei susitvarkyti su tokiu atveju paprastesne spektaklio struktūra, pakeisti dabartinę: Ofelija, moteris, aktorė. Kol kas Williamo Shakespeare'o tekstu paremtos scenos gana iliustratyviai atstovauja tokiam teatrui, kokį jį mato žiūrovas, ir visoms įsivaizduojamoms Ofelijos interpretacijos klišėms.
Būtent klišėms skirtas finalas. Finalai pagal temų skaičių taip pat yra trys. Ir būtent finalas dar kartą apverčia režisierės mintį, skatindamas vėl klausti: kas ir kam ta Ofelija? Iš dialogų, pasakojimų taip ir nesuprasime, koks yra tariamo kūrinio sumanymas, kam jo tokio reikia, kokie praeities ryšiai sieja veikėjas, nors taip stengiamasi parodyti jų santykių dvilypumą.
Galiausiai lieka neaišku, ką matome scenoje: būsimas Ofelijas, I.Stundžytės sukurtus personažus ar realias aktores? Pasirinkusi pasakoti daugiasluoksnę istoriją dramaturgė ir režisierė, atrodytų, taip ir nenusprendė, kuri iš jų yra esminė, pamatinė.
Su užduotimi susitvarkė
Tai, kas šiame spektaklyje iš tiesų jaudina, - tiesa ir jausmas, staiga atsirandantis (auto)biografiniuose pasakojimuose. Tenka žemai nusilenkti E.Gudavičiūtei, kuriai iš tiesų pavyko laviruoti tarp buvimo ir vaidinimo scenoje. Jos visiškai paprastai papasakota istorija apie vieną vakarą bare iš tiesų tapo tokiu bendriniu moters gyvenimo/darbo teatre apibūdinimu, kad galėjo ir nejauku pasidaryti.
Spektaklio pradžioje Ramunės Marcinkevičiūtės knygą apie režisierę Dalią Tamulevičiūtę „Patirčių realizmas" (ta ironija...) skaitanti jauna aktorė nuosekliai, iš mažų detalių kuria visą save teatrui skyrusios moters, kurios patirtis ir stotas kartais nenusileistų net Eglei Gabrėnaitei, portretą.
Neprastai su iškeltomis užduotimis susitvarkė ir T.Vaškevičiūtė, po ilgo laiko priminusi apie save kitokią, - ne moters idealą, o gyvą moterį iš kraujo ir mėsos. Tik galbūt jos tokios galėjo būti ir daugiau. Scena, kai jos vaidinama žvaigždė prisipažįsta nekaltajai Ninai, kad pragyvenimui užsidirba šokdama striptizą, leido suskambėti abiejų personažų temoms, skirtingiems charakteriams.
Nelengva atverti sielą
Prasčiausiai išsipasakoti sekėsi „Atviro rato" aktorėms J.Urnikytei ir M.Korenkaitei. Jos visą laiką bandė būti atviros, bet taip ir nepaliovė vaidinti, liko sukurtų personažų pasauliuose - kažkur tarp Ofelijos ir aktorės. Arba režisierės.
A.Vilutytė lyg be tikslios užduoties blaškėsi scenoje, kol finale pratrūko sakyti monologą, kurio, kaip ir daugelio kitų, tekstas davė daug, bet nesugebėjimas atsiverti žiūrovui sustabdė jo paveikumą.
Vis kirbėjo mintis, kad I.Stundžytė, pagaliau atradusi sau artimą ir skaudžią temą, galbūt savaip demaskavo kritikų nekart „Uždaru ratu" pervadinto teatro bėdą: kaip galima pasakoti skaudžias istorijas, jei visi seniai pasislėpė po savo vaidmenimis? Taip, kaip šįkart režisierė mėgino slėptis už Ofelijos. Nereikia, tai - tik spąstai.
