Odė miesčioniškam publikos skoniui

Ovidijus Petkevičius 2005-10-05

aA

Klaikiai linksma situacija...

Klaipėdos dramos teatras sezoną pradėjo „ode“ plačiajam, kasiniam publikos skoniui –šiuolaikinio dramaturgo Ray Cooney situacijų komedijos „Viešbučio kambarys Nr.13“ premjera. Uostamiesčio dramos teatre spektaklį pastatė režisierius Alvydas Vizgirda ir jo teatrinės estetikos šalininkai dailininkas scenografas Anatolijus Klemencovas, kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė ir kompozitorius Giedrius Kizevičius.

Cooney pjesė idealiai atitinka situacijų komedijos kanonus. Beje, tai, kas vyksta pjesėje, lengvai gali būti perkelta ir į nuolat skandalais trykštantį mūsų Seimą, kur, rodos, svarbiausiu prioritetu ir pasirenkamos politinės intrigos, o pagrindiniu psichinės energijos šaltiniu, be abejo, erotika. Spektaklio statytojai, matyt, sąmoningai išbraukė aštrią politinę potekstę, apsiribodami žymiai lokališkesniais „lovos reikalais“ (tai gerokai suprimityvina pačią pjesę ir niveliuoja jos aštrią politinę potekstę).

Žinant Klaipėdos publikos skonį net nekyla abejonių, kad naujoji teatro premjera kaip kasinis spektaklis pataikys tiesiai į dešimtuką. Tai lemia ne tik spektaklio statytojų propaguojamas teatrinis kičas (kaip ir reikėjo tikėtis, penkių žvaigždučių viešbutį keičia auksu ir šleikščių draperijų raudoniu trykštantys buduarai). Ypač reikšmingas čia yra Cooney tekstas – lakoniškas, kartais tiesmukas, kandus ir ciniškas, bet aiškiai suvokiamas humoras leidžia smagiai, bent jau spektaklio metu, pamiršti politines intrigas, į kurias dėl vienų ar kitų aplinkybių esame pakliuvę visi be išimties...

Kaip ir dera situacijų komedijai, pjesės siužetas nevargina nesuvokiamais vingiais. Tiesa, personažai ir, žinoma, juos kuriantys aktoriai atsidūrę „Viešbučio kambaryje Nr. 13“, patenka į vis nepatogesnes, vis labiau komplikuotas situacijas. Ministro pirmininko patarėjas Ričardas (Kazimieras Žvinklys) atsivilioja į prabangų viešbutį opozicijos sekretorę Dženę (Jolanta Puodėnaitė), aistringą judviejų jausmų uvertiūrą nutraukia nežinia iš kur balkone atsiradęs „lavonas“ (Valentinas Klimas)... Ši dienraščių penktųjų puslapių detalė ir tampa vis didėjančia nuo kalno pasipylusia melo, intrigų ir ciniškų poelgių lavina, į save įsukančia daugybę spalvingų personažų: cinišką ir akiplėšišką oficiantą (Edvardas Brazys), dorą įstaigos vardą puoselėjančią viešbučio valdytoją (Eglė Barauskaitė), Ričardo sekretorių Džordžą (Igoris Reklaitis), neištikimą žmoną persekiojantį Dženės vyrą Ronį (V.Jočys, R.Pelakauskas), ekstravagantiškumu Dženei nenusileidžiančią Ričardo žmoną Pamelą (Nijolė Sabulytė), vienuolę slaugytoją Foster (Vida Kojelytė), „orientalistinę“ kultūrą propaguojančią kambarinę (Lina Krušnaitė).

... į kokias įklimpę visi. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Aišku, ši nepaliaujama situacijų grandinė reikalauja atitinkamo spektaklio tempo bei ritmo moduliavimo. Praėjusį savaitgalį matyti spektakliai šių duobių dar neišvengia. Režisierius Vizgirda gerą situacijų komediją gan gausiai prifarširuoja grotesko, farso ar net absurdo elementais. Tai suteikia spektakliui naujų spalvų bei poteksčių. Tačiau akivaizdus pataikavimas publikai, miesčioniškam jos skoniui, tegul ir galvojant apie „kasinį“ spektaklį, uždeda darbui ryškų provincialumo antspaudą. Atsisakius tragikomiškos politinės pjesės linijos dingsta pagrindinė veiksmų motyvacija, o esmine spektaklio vertybe tampa triumfuojanti „popsucha“.

Gal tai ir privalomi „kasinio“ spektaklio elementai, betgi pabandykime palyginti šį darbą su kitu „kasiniu“ teatro spektakliu – Aido Giniočio režisuotu „Ožiu“. Jei šie abu darbai dalyvautų kokiame realybės šou, pliusus neabejotinai dėčiau pastarojo naudai.

 

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.