Odė miesčioniškam publikos skoniui

Ovidijus Petkevičius 2005-10-05

aA

Klaikiai linksma situacija...

Klaipėdos dramos teatras sezoną pradėjo „ode“ plačiajam, kasiniam publikos skoniui –šiuolaikinio dramaturgo Ray Cooney situacijų komedijos „Viešbučio kambarys Nr.13“ premjera. Uostamiesčio dramos teatre spektaklį pastatė režisierius Alvydas Vizgirda ir jo teatrinės estetikos šalininkai dailininkas scenografas Anatolijus Klemencovas, kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė ir kompozitorius Giedrius Kizevičius.

Cooney pjesė idealiai atitinka situacijų komedijos kanonus. Beje, tai, kas vyksta pjesėje, lengvai gali būti perkelta ir į nuolat skandalais trykštantį mūsų Seimą, kur, rodos, svarbiausiu prioritetu ir pasirenkamos politinės intrigos, o pagrindiniu psichinės energijos šaltiniu, be abejo, erotika. Spektaklio statytojai, matyt, sąmoningai išbraukė aštrią politinę potekstę, apsiribodami žymiai lokališkesniais „lovos reikalais“ (tai gerokai suprimityvina pačią pjesę ir niveliuoja jos aštrią politinę potekstę).

Žinant Klaipėdos publikos skonį net nekyla abejonių, kad naujoji teatro premjera kaip kasinis spektaklis pataikys tiesiai į dešimtuką. Tai lemia ne tik spektaklio statytojų propaguojamas teatrinis kičas (kaip ir reikėjo tikėtis, penkių žvaigždučių viešbutį keičia auksu ir šleikščių draperijų raudoniu trykštantys buduarai). Ypač reikšmingas čia yra Cooney tekstas – lakoniškas, kartais tiesmukas, kandus ir ciniškas, bet aiškiai suvokiamas humoras leidžia smagiai, bent jau spektaklio metu, pamiršti politines intrigas, į kurias dėl vienų ar kitų aplinkybių esame pakliuvę visi be išimties...

Kaip ir dera situacijų komedijai, pjesės siužetas nevargina nesuvokiamais vingiais. Tiesa, personažai ir, žinoma, juos kuriantys aktoriai atsidūrę „Viešbučio kambaryje Nr. 13“, patenka į vis nepatogesnes, vis labiau komplikuotas situacijas. Ministro pirmininko patarėjas Ričardas (Kazimieras Žvinklys) atsivilioja į prabangų viešbutį opozicijos sekretorę Dženę (Jolanta Puodėnaitė), aistringą judviejų jausmų uvertiūrą nutraukia nežinia iš kur balkone atsiradęs „lavonas“ (Valentinas Klimas)... Ši dienraščių penktųjų puslapių detalė ir tampa vis didėjančia nuo kalno pasipylusia melo, intrigų ir ciniškų poelgių lavina, į save įsukančia daugybę spalvingų personažų: cinišką ir akiplėšišką oficiantą (Edvardas Brazys), dorą įstaigos vardą puoselėjančią viešbučio valdytoją (Eglė Barauskaitė), Ričardo sekretorių Džordžą (Igoris Reklaitis), neištikimą žmoną persekiojantį Dženės vyrą Ronį (V.Jočys, R.Pelakauskas), ekstravagantiškumu Dženei nenusileidžiančią Ričardo žmoną Pamelą (Nijolė Sabulytė), vienuolę slaugytoją Foster (Vida Kojelytė), „orientalistinę“ kultūrą propaguojančią kambarinę (Lina Krušnaitė).

... į kokias įklimpę visi. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Aišku, ši nepaliaujama situacijų grandinė reikalauja atitinkamo spektaklio tempo bei ritmo moduliavimo. Praėjusį savaitgalį matyti spektakliai šių duobių dar neišvengia. Režisierius Vizgirda gerą situacijų komediją gan gausiai prifarširuoja grotesko, farso ar net absurdo elementais. Tai suteikia spektakliui naujų spalvų bei poteksčių. Tačiau akivaizdus pataikavimas publikai, miesčioniškam jos skoniui, tegul ir galvojant apie „kasinį“ spektaklį, uždeda darbui ryškų provincialumo antspaudą. Atsisakius tragikomiškos politinės pjesės linijos dingsta pagrindinė veiksmų motyvacija, o esmine spektaklio vertybe tampa triumfuojanti „popsucha“.

Gal tai ir privalomi „kasinio“ spektaklio elementai, betgi pabandykime palyginti šį darbą su kitu „kasiniu“ teatro spektakliu – Aido Giniočio režisuotu „Ožiu“. Jei šie abu darbai dalyvautų kokiame realybės šou, pliusus neabejotinai dėčiau pastarojo naudai.

 

recenzijos
  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.