Odė miesčioniškam publikos skoniui

Ovidijus Petkevičius 2005-10-05

aA

Klaikiai linksma situacija...

Klaipėdos dramos teatras sezoną pradėjo „ode“ plačiajam, kasiniam publikos skoniui –šiuolaikinio dramaturgo Ray Cooney situacijų komedijos „Viešbučio kambarys Nr.13“ premjera. Uostamiesčio dramos teatre spektaklį pastatė režisierius Alvydas Vizgirda ir jo teatrinės estetikos šalininkai dailininkas scenografas Anatolijus Klemencovas, kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė ir kompozitorius Giedrius Kizevičius.

Cooney pjesė idealiai atitinka situacijų komedijos kanonus. Beje, tai, kas vyksta pjesėje, lengvai gali būti perkelta ir į nuolat skandalais trykštantį mūsų Seimą, kur, rodos, svarbiausiu prioritetu ir pasirenkamos politinės intrigos, o pagrindiniu psichinės energijos šaltiniu, be abejo, erotika. Spektaklio statytojai, matyt, sąmoningai išbraukė aštrią politinę potekstę, apsiribodami žymiai lokališkesniais „lovos reikalais“ (tai gerokai suprimityvina pačią pjesę ir niveliuoja jos aštrią politinę potekstę).

Žinant Klaipėdos publikos skonį net nekyla abejonių, kad naujoji teatro premjera kaip kasinis spektaklis pataikys tiesiai į dešimtuką. Tai lemia ne tik spektaklio statytojų propaguojamas teatrinis kičas (kaip ir reikėjo tikėtis, penkių žvaigždučių viešbutį keičia auksu ir šleikščių draperijų raudoniu trykštantys buduarai). Ypač reikšmingas čia yra Cooney tekstas – lakoniškas, kartais tiesmukas, kandus ir ciniškas, bet aiškiai suvokiamas humoras leidžia smagiai, bent jau spektaklio metu, pamiršti politines intrigas, į kurias dėl vienų ar kitų aplinkybių esame pakliuvę visi be išimties...

Kaip ir dera situacijų komedijai, pjesės siužetas nevargina nesuvokiamais vingiais. Tiesa, personažai ir, žinoma, juos kuriantys aktoriai atsidūrę „Viešbučio kambaryje Nr. 13“, patenka į vis nepatogesnes, vis labiau komplikuotas situacijas. Ministro pirmininko patarėjas Ričardas (Kazimieras Žvinklys) atsivilioja į prabangų viešbutį opozicijos sekretorę Dženę (Jolanta Puodėnaitė), aistringą judviejų jausmų uvertiūrą nutraukia nežinia iš kur balkone atsiradęs „lavonas“ (Valentinas Klimas)... Ši dienraščių penktųjų puslapių detalė ir tampa vis didėjančia nuo kalno pasipylusia melo, intrigų ir ciniškų poelgių lavina, į save įsukančia daugybę spalvingų personažų: cinišką ir akiplėšišką oficiantą (Edvardas Brazys), dorą įstaigos vardą puoselėjančią viešbučio valdytoją (Eglė Barauskaitė), Ričardo sekretorių Džordžą (Igoris Reklaitis), neištikimą žmoną persekiojantį Dženės vyrą Ronį (V.Jočys, R.Pelakauskas), ekstravagantiškumu Dženei nenusileidžiančią Ričardo žmoną Pamelą (Nijolė Sabulytė), vienuolę slaugytoją Foster (Vida Kojelytė), „orientalistinę“ kultūrą propaguojančią kambarinę (Lina Krušnaitė).

... į kokias įklimpę visi. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Aišku, ši nepaliaujama situacijų grandinė reikalauja atitinkamo spektaklio tempo bei ritmo moduliavimo. Praėjusį savaitgalį matyti spektakliai šių duobių dar neišvengia. Režisierius Vizgirda gerą situacijų komediją gan gausiai prifarširuoja grotesko, farso ar net absurdo elementais. Tai suteikia spektakliui naujų spalvų bei poteksčių. Tačiau akivaizdus pataikavimas publikai, miesčioniškam jos skoniui, tegul ir galvojant apie „kasinį“ spektaklį, uždeda darbui ryškų provincialumo antspaudą. Atsisakius tragikomiškos politinės pjesės linijos dingsta pagrindinė veiksmų motyvacija, o esmine spektaklio vertybe tampa triumfuojanti „popsucha“.

Gal tai ir privalomi „kasinio“ spektaklio elementai, betgi pabandykime palyginti šį darbą su kitu „kasiniu“ teatro spektakliu – Aido Giniočio režisuotu „Ožiu“. Jei šie abu darbai dalyvautų kokiame realybės šou, pliusus neabejotinai dėčiau pastarojo naudai.

 

recenzijos
  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.