Odė miesčioniškam publikos skoniui

Ovidijus Petkevičius 2005-10-05

aA

Klaikiai linksma situacija...

Klaipėdos dramos teatras sezoną pradėjo „ode“ plačiajam, kasiniam publikos skoniui –šiuolaikinio dramaturgo Ray Cooney situacijų komedijos „Viešbučio kambarys Nr.13“ premjera. Uostamiesčio dramos teatre spektaklį pastatė režisierius Alvydas Vizgirda ir jo teatrinės estetikos šalininkai dailininkas scenografas Anatolijus Klemencovas, kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė ir kompozitorius Giedrius Kizevičius.

Cooney pjesė idealiai atitinka situacijų komedijos kanonus. Beje, tai, kas vyksta pjesėje, lengvai gali būti perkelta ir į nuolat skandalais trykštantį mūsų Seimą, kur, rodos, svarbiausiu prioritetu ir pasirenkamos politinės intrigos, o pagrindiniu psichinės energijos šaltiniu, be abejo, erotika. Spektaklio statytojai, matyt, sąmoningai išbraukė aštrią politinę potekstę, apsiribodami žymiai lokališkesniais „lovos reikalais“ (tai gerokai suprimityvina pačią pjesę ir niveliuoja jos aštrią politinę potekstę).

Žinant Klaipėdos publikos skonį net nekyla abejonių, kad naujoji teatro premjera kaip kasinis spektaklis pataikys tiesiai į dešimtuką. Tai lemia ne tik spektaklio statytojų propaguojamas teatrinis kičas (kaip ir reikėjo tikėtis, penkių žvaigždučių viešbutį keičia auksu ir šleikščių draperijų raudoniu trykštantys buduarai). Ypač reikšmingas čia yra Cooney tekstas – lakoniškas, kartais tiesmukas, kandus ir ciniškas, bet aiškiai suvokiamas humoras leidžia smagiai, bent jau spektaklio metu, pamiršti politines intrigas, į kurias dėl vienų ar kitų aplinkybių esame pakliuvę visi be išimties...

Kaip ir dera situacijų komedijai, pjesės siužetas nevargina nesuvokiamais vingiais. Tiesa, personažai ir, žinoma, juos kuriantys aktoriai atsidūrę „Viešbučio kambaryje Nr. 13“, patenka į vis nepatogesnes, vis labiau komplikuotas situacijas. Ministro pirmininko patarėjas Ričardas (Kazimieras Žvinklys) atsivilioja į prabangų viešbutį opozicijos sekretorę Dženę (Jolanta Puodėnaitė), aistringą judviejų jausmų uvertiūrą nutraukia nežinia iš kur balkone atsiradęs „lavonas“ (Valentinas Klimas)... Ši dienraščių penktųjų puslapių detalė ir tampa vis didėjančia nuo kalno pasipylusia melo, intrigų ir ciniškų poelgių lavina, į save įsukančia daugybę spalvingų personažų: cinišką ir akiplėšišką oficiantą (Edvardas Brazys), dorą įstaigos vardą puoselėjančią viešbučio valdytoją (Eglė Barauskaitė), Ričardo sekretorių Džordžą (Igoris Reklaitis), neištikimą žmoną persekiojantį Dženės vyrą Ronį (V.Jočys, R.Pelakauskas), ekstravagantiškumu Dženei nenusileidžiančią Ričardo žmoną Pamelą (Nijolė Sabulytė), vienuolę slaugytoją Foster (Vida Kojelytė), „orientalistinę“ kultūrą propaguojančią kambarinę (Lina Krušnaitė).

... į kokias įklimpę visi. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Aišku, ši nepaliaujama situacijų grandinė reikalauja atitinkamo spektaklio tempo bei ritmo moduliavimo. Praėjusį savaitgalį matyti spektakliai šių duobių dar neišvengia. Režisierius Vizgirda gerą situacijų komediją gan gausiai prifarširuoja grotesko, farso ar net absurdo elementais. Tai suteikia spektakliui naujų spalvų bei poteksčių. Tačiau akivaizdus pataikavimas publikai, miesčioniškam jos skoniui, tegul ir galvojant apie „kasinį“ spektaklį, uždeda darbui ryškų provincialumo antspaudą. Atsisakius tragikomiškos politinės pjesės linijos dingsta pagrindinė veiksmų motyvacija, o esmine spektaklio vertybe tampa triumfuojanti „popsucha“.

Gal tai ir privalomi „kasinio“ spektaklio elementai, betgi pabandykime palyginti šį darbą su kitu „kasiniu“ teatro spektakliu – Aido Giniočio režisuotu „Ožiu“. Jei šie abu darbai dalyvautų kokiame realybės šou, pliusus neabejotinai dėčiau pastarojo naudai.

 

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.