Vilniaus mažajame teatre (VMT) slovėnų kūrėjo Tomio Janežičiaus režisuotas spektaklis pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“ publikai pristatytas dar liepos viduryje. Tuomet spektaklį sekė nedidelis skandalas - premjeros vakarą režisierius neleido aktoriui Arūnui Sakalauskui vaidinti pagrindinio - Ivano Voinickio (dėdės Vanios) - personažo ir pats lipo į sceną skaityti personažo teksto.
Žiniasklaida ir socialiniai tinklai spėliojo nutikimo priežastis: nepasiruošęs aktorius, neadekvatus režisierius etc. Likę vasaros spektakliai buvo atšaukti ir tik rugsėjo pabaigoje publika pakviesta į tikrąją premjerą.
Vienos žymiųjų A. Čechovo pjesių „Dėdė Vania“ siužetas daugybei teatro žiūrovų puikiai žinomas. Kaime esančiame dvare, kurį savo dukrai paliko mirusi motina Vera, apsigyvena velionės vyras, buvęs profesorius Serebriakovas su jauna žmona Jelena Andrejevna, apžavinčia kone kiekvieną į ją pažvelgusį vyrą. Šiomis aplinkybėmis tarpsta dvaro gyventojų ir nuolatinių svečių likimai, svajonės, santykiai. Kaip būdinga Čechovui, čia gausu nelaimingos meilės, neadekvataus aukojimosi, skausmo, neteisybės, konfliktų dėl pinigų. Iš šių dramatiškų situacijų T. Janežičiaus spektaklis ištraukia absurdiškai juokingą realybę, atsiskleidžiančią ilgai trunkančiose režisūrinėse mizanscenose ir spektaklio atžvilgiu ironiškoje aktorių išraiškoje.
Šis spektaklis - tai ne šiaip kitokia „Dėdės Vanios“ interpretacija. Tai iš principo kitokiais nei įprasta Lietuvos kontekstui vaidybos būdais pasižymintis kūrinys. Visų pirma, visą spektaklį, t. y. puspenktos valandos, aktoriai nepaliaujamai balansuoja ant aktoriaus-personažo ribos. Spektaklio pradžioje keletas jų sąmoningai prisistato aktoriais, atliksiančiais personažo iš „Dėdės Vanios“ vaidmenį, tačiau ilgainiui paaiškėja, kad tai nėra vienintelė vaidmenų kūrimo kryptis. Visą laiką aktoriai varijuoja tarp įsigyvenimo į personažą ir asmeninio komentaro jam, nė vienoje pusėje neapsistodami ilgesniam laikui. Galbūt tai dera vadinti tiesiog brechtiška vaidyba (Bertoltas Brechtas - XX a. vokiečių režisierius ir dramaturgas, naujo vaidybos būdo, kurio pagrindinė kategorija yra atsiribojimo efektas, autorius). Tačiau lyginant su brechtiškąja klasika - vokiečių režisieriaus įkurto teatro „Berliner Ensemble“ šiandieninių aktorių vaidyba - yra reikšmingas skirtumas: vokiečiai vaidina nuosekliai atsiriboję, kartais (pavyzdžiui, atlikdami zongus) netgi sąmoningai tai demonstruodami; VMT spektaklio aktoriai, kaip minėta, nuolat laviruoja tarp priešingų krypčių vaidybos, taip sukurdami dar vieną, pjesėje neužrašytą veiksmo sluoksnį.
Akivaizdu, kad vienas pagrindinių aktorių darbo principų - žaidžiame teatrą. Galbūt tai susiję su režisieriaus turima psichodramos terapeuto patirtimi, kurioje žmonės teatro priemonėmis („scenoje“ atkurdami savo istorijas ir dalyvaudami kitų surežisuotose) sprendžia asmenines problemas. Vis dėlto pats T. Janežičius teigia sąmoningai šių principų kūryboje netaikantis, tad ilgiau apsistoti prie šios teorijos neatrodo prasminga. Scenoje žiūrovai vienu metu mato ir aktorius, ir jų kuriamus personažus.
Pavyzdžiui, gydytoją Astrovą vaidinantis Martynas Nedzinskas prisistato parodydamas tam tikrą personažo pozą, o vėliau gali pats scenoje iš jos pasijuokti. Profesorių Serebriakovą vaidinantis Arvydas Dapšys vienoje scenoje gali visiškai atsidavęs kurti susireikšminusį senį, o kitoje tarsi to gėdytis. Jelenos Andrejevnos vaidmenį atliekanti Indrė Patkauskaitė iš pradžių yra pusiau apgirtusi geidulinga dama, o vėliau imasi daryti visiškas nesąmones, kurios nepritinka anksčiau pristatytam personažui, tačiau, panašu, neša didelį džiaugsmą pačiai aktorei.
Galbūt tokie pavyzdžiai skamba kaip aktorių „išėjimai iš vaidmens“, negebėjimai tęsti pradėtų personažų linijų. Taip nėra, nes šie svyravimai jungiasi į visumą. Tokią, kurią geriausiai apibūdina skonio neperžengiančio svetimos gėdos jausmo (geriau žinomo cringe'o pavadinimu) sąvoka. Tai - nepaprastai sunkus žanras, reikalaujantis stipriai pažaboti savo ego. Abejoju, kad aktoriai jį pažaboję, tad juo įdomiau pamatyti, jog kurti cringe'ą įmanoma ir kitais keliais. Pavyzdžiui, čia ir dabar pačiam juokiantis iš to, ką esi „priverstas“ daryti.
Įdomus paradoksas, kad iš dalies būdami savimi, dauguma aktorių atrodo visai kitokie, nei esame pratę juos matyti scenoje. Natūralu, kad kiekvienas personažas turi jį vaidinančios asmenybės bruožų, neleidžiančių kaskart būti neatpažįstamam iš jau matytų spektaklių. T. Janežičius „Dėdėje Vanioje“ ištraukė aktorius į jiems patiems naują vaidybos lauką, inspiruodamas neįprastą veiksmų logiką, leidusią jiems vienu metu atsiskleisti psichologiniame, komiškame ir buitiniame lygmenyse. Ir jungti juos taip, kad viskas tarnautų sceninio vyksmo kūrimui.
Rašydama apie spektaklius labiausiai mėgstu ištraukti iš jų įdomiausiomis pasirodžiusias temas ir mąstyti, ką tai sako apie mūsų visuomenę. Visgi šiuo atveju prasmingiau atrodo kalbėti apie aktorių darbą, nes tai yra pagrindinis kriterijus, kuriantis žiūrovui kitokią patirtį nei įprasta Lietuvos teatre. Žinoma, kiekvienas spektaklis yra savaip kitoks, tačiau „Dėdėje Vanioje“ nuolatinis aktorių balansavimas tarp savo ir personažų realybių yra išties unikalus.
Greta egzistuoja įdomūs, estetiški, taip pat ir spektaklį iš ritmo išmušantys režisūriniai sprendimai, reguliariai keičiamas vaidybos erdvės plotas (kartais užimama visa scena, kartais jos kraštai, kartais - vienas kampas etc.). Taip pat galima kalbėti apie krūvą temų - nuo paties režisieriaus pagrindine įvardintos darbo ir poreikio būti produktyviam (bei tam atitariančio personažų kaltinimo pasėta tinginystės sėkla) iki amžino įsimylėjimo ne tą, ką reikėtų, iki nežinojimo, kaip keistis, kad pasiektum savo tikslų, iki baimės prarasti viltį, net jei nieko be jos neturi etc. Tik dėmesio varžybose visa tai pralaimi aktorinei išraiškai.
Kad nesusidarytų įspūdis, jog „Dėdės Vanios“ aktoriai vien žongliruoja stebuklais, svarbu minėti, kad ne visi jie veikia tame pačiame žanre. Ne visi vienodai daug improvizuoja - kai kurie personažai „sustatyti“ tiksliau ir tvirčiau. Taip pat kartais justi aktorių patyčios iš spektaklio - tarsi jie patys vertintų jį kaip nesąmonę ar tiesiog nesuprastų, ką daro. Ir netikėta, kad visa tai puikiai tarnauja T. Janežičiaus „Dėdės Vanios“ realybei - logikos stygius, humoru išsiveržiantys vidiniai konfliktai ir pačių aktorių (ne personažų!) scenoje patiriamos emocijos kuria nuostabų absurdą ten, kur prieš šimtmetį, kaip sako raštai, karaliavo psichologinis realizmas.
Ir paskutinis netikėtumas - šįkart visiškai aišku, kodėl spektaklis trunka beveik penkias valandas. Ne tam, kad režisierius parodytų visą savo išmonę, bet tam, kad aktoriai turėtų pakankamai laiko auginti personažą, nepamesdami savęs pačių. Kad turėtų laiko laviruoti tarp priešingų polių šitaip, kaip minėta, sukurdami dar vieną, pjesės atžvilgiu autonomišką „Dėdės Vanios“ liniją. Unikalią ir išskirtinę Vilniaus mažojo teatro komandos liniją.
