Režisierius Gintaras Varnas ne pirmus metus kartoja: spektakliai yra meno kūriniai, o ne socialinių žinučių siuntėjai. Peržvelgus jo kūrybos biografiją sunku tuo patikėti.
Profesionalo kelią Varnas pradėjo Šėpos teatro spektakliais, kurių personažams ir dramaturgijai įkvėpimo sėmėsi iš tuometinių politikų veiklos. Jo įkurto teatro „Utopia“ spektaklyje „Tiksinti bomba“ kalbėta apie visuomenės neapykantą homoseksualams ir vis dar egzistuojantį poreikį slėpti savo orientaciją. Tuomet sekė visuomenės aktualijas bei problemas kvestionavę darbai valstybiniuose teatruose: Euripido „Bakchantėse“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bandyta atkreipti dėmesį į naftoje ir šiukšlėse skęstančius paukščius, teatre „Lėlė“ pastatytoje Guillaume'o Apollinaire'o pjesėje „Teiresijo krūtys“ režisierius leido pasirodyti kalbančioms žymių menininkų galvoms ir mūsų laikų politikų portretams, o vos prieš metus Nacionaliniame Kauno dramos teatre jis pristatė Joshua Sobolio pjesę „Getas“, kurią papildė dokumentine medžiaga apie žydus šaudžiusius lietuvius.
Tai - palyginti nedidelė Varno spektaklių dalis. Panašią sudaro dar viena jo kūrybos kategorija - „nepastatomos“ pjesės, siejamos su ispanų poeto Federico García'os Lorca'os kūryba ir legendomis apie aktorius, nesuprantančius, ką ir kaip turi vaidinti.
Pirmą kartą režisieriaus susidūrimas su Lorca'os tekstais profesionalioje scenoje įvyko dar 1993-iaisiais, statant pjesę „Jei praeitų penkeri metai“, antrą kartą - 1997-aisiais statant „Publiką“, kuri, anot paties Lorca'os, buvo ne savalaikė, bet priklausė ateities kartoms (jis buvo teisus - 1930-aisiais parašyta pjesė pirmą kartą pastatyta tik 1972-aisiais). Po šio spektaklio režisierius, teatro bendruomenė ir publika, regis, pripažino, kad Varnas atrado savo dramaturgą - tą, kurio kalba palankiausia pačiam Varnui svarstyti apie teatro paskirtį ir ką šiandien darome su vienu seniausių menų pasaulyje. Turbūt todėl prie abiejų minėtų tekstų - ar bent jų detalių - režisierius sugrįžo dar du kartus: 2011-aisiais spektaklyje „Publika“ ir šįmet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) statydamas premjerą „Sombras“ (isp. šešėliai).
„Sombras“ teksto pagrindas remiasi į Lorca'os kūrybos ištraukas bei Luigi Pirandello pjesės „Šeši personažai ieško autoriaus“ istoriją. Viską papildo Lorca'os, Antoine'o Artaud ir Salvadoro Dali idėjos bei pasisakymai. Iš įvairiausios literatūrinės - ir ne tik - medžiagos sudurstyta dramaturgija jungiasi nepakankamai organiškai ir keičiantis scenoms kartais susidaro įspūdis, kad stebime kelis skirtingus spektaklius (panaši problema ryškėjo pernai statytame Varno spektaklyje „Getas“, kuriame į Sobolio tekstą integruotos žydų prisiminimų ir žydus žudžiusius lietuvius vaizdavusios scenos išmušdavo iš vėžių ir iš stilistinio konteksto).
Nepaisant to, užčiuopti „Sombras“ siužetą nesudėtinga. Teatre statoma Williamo Shakespeare'o komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“. Vieną dieną repeticijoje pasirodęs jaunas Režisierius (Vaidas Maršalka) pareiškia keičiąs planą - nuo šiol jis „neaptarnaus Shakespeare'o“ ir trupė kurs dokumentinį verbatim teatrą (verbatim - dokumentinio teatro forma, kurioje paprastai remiamasi įrašytais interviu su realiais žmonėmis - tai tampa spektaklio tekstu, kurį dažniausiai vaidina ar kalba medžiagą surinkę aktoriai arba patys interviu davę asmenys). Aktoriams ginčijantis, scenoje netikėtai pasirodo šeši žmonės (tiksliau - keturi žmonės ir dvi vaikus vaizduojančios lėlės: taip pristatomi L.Pirandello pjesės personažai), prašantys pastatyti spektaklį pagal jų istoriją. Nuostabus atsitiktinumas - nutari statyti dokumentinį teatrą ir dokumentinė medžiaga pati pasibeldžia į teatro duris. Personažai pasakoja ir vaidina savo istoriją, o aktoriai stebi, stebisi ir juokiasi. O jiems pabandžius vaidinti, juoku pratrūksta personažai.
Pradžioje lengvai pasišaipęs iš dokumentinio teatro, ilgainiui Varnas sukuria sąlygas reiškinį analizuoti. Vienas svarbiausių „Šeši personažai ieško autoriaus“ scenoje keliamų klausimų yra autorystė - kiek interpretatoriai privalo gerbti žmonių istorijas, perpasakodami jas kuo tiksliau? Vytauto Anužio, Vilijos Grigaitytės, Jovitos Jankelaitytės ir Gyčio Laskovo vaidinami keturi iš šešių personažų ne tik savo elgesiu, bet ir drabužiais atrodo atkeliavę iš visai kito pasaulio nei juos stebintys teatro kūrėjai.
Tai - pagarbos, kultūros reikalaujantys žmonės, kurių susidūrimas su atsipalaidavusiais, pasityčioti linkusiais aktoriais neišvengiamai tampa komiškas. Maršalkos Režisierius teigia netarnausiantis Shakespeare'ui, tačiau prieš akis esanti dokumentinio teatro „medžiaga“ reikalauja, kad viskas būtų atvaizduota, o ne interpretuota. Prasidėjus interpretacijoms sukyla personažų ir aktorių principai: pirmieji reikalauja, kad viskas atrodytų tiksliai, kaip realybėje, nes tik taip teatro magija atspindės realius įvykius; antrieji, įsitikinę, kad puikiai išmano savo darbą, nesutinka klausyti jokių pastabų ir be jokios pagarbos ar įsiklausymo parodijuoja ką tik matytą sceną. Štai taip esame atvedami prie idėjos, kad teatras negali vaizduoti realybės ir kiekvienas jo bandymas pasmerktas idiotiškai nesėkmei.
Paraleliai su šia - fasadinę teatro etatų, aktorių-žvaigždžių ir polinkio maivytis pusę pristatančia - situacija „Sombras“ išgyvenama kita teatro realybė: ta, kuri lieka užkulisiuose, kuri susikuria iš visų teatre vaidintų personažų ir siužetų auros, kuri užpildo publikai neprieinamas teatro erdves ir masina kūrėjus net ir patyrus nesėkmės bandyti iš naujo. Tai naivios jaunystės svajonių, pokštų, neaišku dėl ko vykstančių revoliucijų vieta, kurią nepaprastai sunku apibrėžti ir dar sunkiau palikti.
Pastarajai sampratai atstovauja Mato Sigliuko Jaunuolis, lydimas dviejų arlekinų, pajacų, klounų, burtininkų (Roberto Petraičio ir Manto Pauliukonio). Tai - jaunų, nepavargusių žmonių teatras, kurio kūrėjai tiki scenos galia ir jos poveikiu, nes jiems teatras - toks gyvenimas, koks iš tiesų turėtų būti. Į šį sapną nuostabiai įsiterpia spektakliui „Teiresijo krūtys“ Julijos Skuratovos sukurtos milžiniškos S. Dali, A. Artaud ir F. G. Lorca'os galvos, (savi)ironiškai kritikuojančios kiekvieną jaunuolių žingsnį chrestomatinėmis frazėmis: „vėl tas teatras, vėl jie vaidina... ir nežino nei ką, nei kam...“ Nebeaišku, iš ko norisi juoktis - visas jėgas atiduoti scenai bandančių, tačiau brandos tam stingančių Studentų (aktoriai išties vis dar studijuoja, tačiau čia turiu omenyje personažus), ar iš burbančių susireikšminusių modernistų, kuriems svarbu kritikuoti viską, kas sena, ir aukštinti viską, kas nematyta, keista.
Kitai - fasadinei - teatro realybei atstovauja Maršalkos Režisierius - staiga nušvitęs žmogus, gatvės realybę vertinantis labiau nei kuriamą teatre. Nepaisant akivaizdžios ironijos šio veikėjo atžvilgiu, rimtesnės kritikos L. Pirandello tekstu paremtose scenose nusipelno aktorių trupei priklausantys personažai. Iš naujų Režisieriaus idėjų besityčiojantys menininkai nėra klasikinio teatro apologetai. Tai - savo jėgomis pernelyg pasitikintys profesionalai, kuriems svetimas empatijos jausmas, užtat savas polinkis daryti tai, ką moka, ir nesiimti nieko, kas neįprasta. Tuo paaiškinamos konflikto šaknys: personažų prašymą užrašyti ir visiems parodyti „tikruosius“ jų išgyvenimus aktoriai vykdo ne tik nejautriai, bet absurdiškai maivydamiesi.
Iš principo spektaklyje vystosi Lorca'os pjesėje „Publika“ („Sombras“ tekstas iš jos pasiskolinęs tik vieną trumputį dialogą) aprašytas konfliktas tarp „teatro po smėliu“ ir „teatro po atviru dangumi“. Paprasčiau tariant - gyvo ir negyvo teatro kova. 2011-ųjų Varno „Publikoje“ tokioje situacijoje blaškėsi Gyčio Ivanausko vaidinamas Režisierius, 2019-aisiais „Sombras“ tarp minėtų pasaulių atsiduria Dainiaus Svobono Autorius-Režisierius (kurį norėtųsi laikyti Varno alter ego). Šis žmogus puikiai žino, koks turi būti teatras (iš principo - toks, apie kokį savo kūriniuose kalbėjo Lorca), tačiau nebetiki jokiomis šiandieninėmis jo apraiškomis. Naujos formos, kuriose realūs žmonės ir įvykiai vertinami labiau nei gera literatūra ir stiprūs personažai, jam atrodo absurdiški, juokingi, nė iš tolo neprimenantys realybės. Magiški teatro žaidimai, jaunatviškas tikėjimas stebuklais (čia tapatinamas ne tik su arlekinais, stiklo rutuliais, mandalų užuomazgomis, bet ir su Hario Poterio detalėmis) ir aktoriai, kuriantys vaidmenis išspausdami visus savo syvus, yra tai, kas režisieriui artima ir drauge koktu - toks teatras, regis, reikalingas tik saujelei jo dalyvių, kurių priemonės išlaikyti ankstesniąją teatro dvasią jau tapo juokingos ir pasenę. Šioje temoje svarbų vaidmenį atlieka Jūratė Onaitytė - iš 1998-ųjų Varno „Hedos Gabler“ nužengusi veikėja, kurios pastatytas balsas ir neorganiškas blaškymasis premjeros dieną kėlė svetimą gėdą, tačiau praėjus mėnesiui išvystė nuostabią saviironiją, ir tapo seno, gero, juoką keliančio ir niekam neberūpinčio teatro simboliu.
Neatsitiktinai spektaklis pavadintas ispanišku žodžiu, reiškiančiu šešėlius. „Sombras“ - taip vadinasi Lorca'os pjesė, kurios ištrauka pasirodo spektaklio pabaigoje. Visgi svarbiausia čia atrodo pavadinimo metafora: spektaklyje pasakojama apie magiško, neapčiuopiamo, neapibūdinamo teatro ilgesį - teatro, iš kurio šiandien liko tik šešėlis, prisiminimas, kontūrai be turinio. Taip nuskamba ir paskutinė - šešėlių pokalbio - scena: absurdiškai komiški pokalbiai tarp milžinišką pavidalą turinčių ir didžiulį pasitikėjimą savimi spinduliuojančių dvaselių, šiandien neturinčių jokios galios ir jokios prasmės.
„Sombras“ - neišsemiamas kritikos šiandieniniam teatrui šaltinis. Nedrįsčiau jo pavadinti visiškai atviru kūriniu, nes asmeninė pozicija čia pakankamai ryški: ne tik dėl aiškios teatro kelionės krypties (į dugną, be jokios vilties, o jei ji atsiras, bus tuoj pat išjuokiama), bet ir dėl gausybės autocitatų. Apie šiandieną Varnas pasakoja remdamasis istorinėmis priemonėmis - ankstesniems jo spektakliams kurtomis scenografijos ir kostiumų detalėmis, tekstų nuotrupomis, personažais, muzika. Kitaip sakant, statydamas naują spektaklį režisierius (ne primą kartą) sąmoningai dokumentuoja savo paties teatrą. Štai ir paradoksas: jei teatro realybę prilyginsime žmogiškajai, tuomet Varną turėsime įtraukti į dokumentinio teatro kūrėjų gretas.
