Na ir nežinome mes, kaip vaikščiojo Kristijonas Donelaitis, ar tiesiai laikė nugarą, ir koks buvo jo balsas, žemas ar aukštokas, kaip skambėjo jo laiminimai ar pagrūmojimai nuo sakyklos; ar tvirtai spaudė ranką; ką niūniuodavo, dirbdamas; ir apskritai, ar bent kiek buvo panašus į tą Vytauto Jurkūno išraižytą rūstuolį nuo vadovėlio puslapio, kurs iš po gauruotų antakių niūrokai žiūri į rašaluotą mokinuko pirštą, bandantį nepasiklysti hegzametro brūzgynuose...
Dėl to galime būti laisvi raižyti šį portretą toliau, dauginti jo bruožus, mėginti kurti daugiamatę kūrėjo kaip asmens figūrą, aplipindami sausų enciklopedijos eilučių karkasą (gimė-mirė, palaidotas, pradininkas, teologija, eilės, muzika, barometrai ir fortepijonai, Stalupėnuose paveldėta mokyklos rektoriaus našlė Anna Regina, statybos, sodininkystė, bylos). Be abejo, esame tendencingai linkę statyti visiems savo kultūros personažams kuo aukštesnius pjedestalus, kad jie ten iš padebesių rodytųsi iškilūs ir tokiu būdu atliktų riboženklių funkciją - įtvirtintų mūsų teises į tam tikras pasaulinės kultūros teritorijas, giliai įsmigę.
Norėtųsi tikėtis, kad tie atidalinti plotai tučtuojau neištuštėja, kad laikas juose išsiveržia iš gimimo-mirties datų atkarpos, kad jis pasiekia dabartį. Tačiau lengviau įsivaizduoti, kad tai - ekskursijų teritorijos. Mokinių-studentų-profesūros trumpesnių ar ilgesnių pasibuvimų, prievartinio „jau-saulelė-vėl-atkopdama-budino" kalimo ar gilių studijų erdvė, bet - ar galime joje aptikti tikrą gyvybę? Kitaip tariant, ar įmanoma (šiuo atveju) Kristijono Donelaičio kūrybai būti gyvai dabartyje ne vien vadovėliniu ir muziejiniu būdu? Jo balso garsumo tikrai pakaktų, nes užtenka jėgos kalbėti ne vien savo parapijos būrams, bet ir mums - viežlybiems ir (dažniausiai) visiškai ne. Bet tam pirma reikėtų kažkaip nulaipinti jį nuo to pjedestalo...
Rolandas Kazlas Vilniaus „Lėlės" teatro scenoje tikrai pamėgino tai padaryti, pasitelkęs obuolių raškymo kartį ir daugybę kitų įrankių-padargų. Atrado savo santykį su Donelaičiu kaip asmeniu, pagavęs per tris amžius perskridusią precentoriaus K. W. Schultzo frazę, ne šiaip fiksuojančią pastoriaus mirties faktą, bet keliais štrichais sukuriančią tiksliausią poeto portretą ir (deja) universalią visų diagnozę. Sąžiningas žmogus, ištikimas draugas, ne pagal šio pasaulio madą... Čia jau tikrai būtų apie ką ilgai ilgai kalbėtis su Tolminkiemio klebonu, nuo pavasario linksmybių iki pat žiemos rūpesčių. Bet - kokia kalba? Kitaip tariant, ar pavyko Rolandui Kazlui, režisavusiam spektaklį ir sukūrusiam pagrindinį vaidmenį, pasikvietusiam aktorius Sigitą Mikalauskaitę ir Deivį Sarapiną, sukurti spektaklį-dialogą, dialogą su Donelaičiu ir publika?
Svarbiausias spektaklio autoriaus pasirinkimas, iš esmės lemiantis šio pokalbio, kalbėjimosi, laisvo ir kryptingo prasmių tekėjimo galimybę, yra teatrinės kalbos pasirinkimas. Rolandas Kazlas atsisakė dokumentinio „biografijos: vaidinimo" kelio, taip pat nutarė netęsti ankstesniame savo pastatyme „Geležis ir sidabras" atrasto būdo prakalbinti Vlado Šimkaus poeziją, spektaklio dramaturgiją grindžiant tekstu, iš eilėraščių ir juos lydinčio sceninio veiksmo randantis tam tikram siužetui. Kurdamas „Ne pagal šio pasaulio madą", Rolandas Kazlas ėmėsi versti Donelaitį (visą jo biografinį, tekstinį, dokumentinį ir nujaustą, užfiksuotą ir sufantazuotą kūną) į sceninių tropų, kitaip tariant - metaforinę kalbą.
Ir tai, ko gero, būtų pavykę, turint omeny, kad tikroji sceninė metafora, sumeistrauta iš poetinio vaizdinio „sielos" ir sceninės materijos kūno, iš to, kas gimsta į vienį susijungus žodžio, judesio, daikto, erdvės „čia ir dabar" ir žiūrovo vaizduotės, tikrai prilygtų Donelaičio kuriamam pasauliui. Kažkaip suskambėtų su galingu, masyviu, epiniu jo kūrybos fortissimo ir per jį regimais tikraisiais poeto bruožais. Daug ką pasakytų apie tai, kas, kokie ir kam esame dabar, koks tas dabar rodytųsi iš ten... Dar šį pasirinkimą patvirtintų paties Rolando Kazlo sceninės patirtys ir talento bruožai, jo jautrumas ir sugestija, neabejotini sugebėjimai įveikti sąlygiškumą, suteikiant jam žemės po kojomis ir nesugriaunant jo, neužbarstant tomis žemėmis...
Labai gaila, bet, ko gero, nepavyko... Metaforos virto sceninėmis šaradomis, neįmantrių aktorinių etiudų rinkiniu, sunkiai, nedinamiškai slenkančiu iš vienos schematiškai sudėliotos, prigalvotos, prigrūstos „kaimenės" detalių scenos į kitą. Visi šie etiudai, be abejo, gimė iš nuoširdaus Donelaičio palikimo tyrinėjimo, jie remiasi į faktus arba tekstus, bet pritrūkus elementarios atrankos, žvilgsnio iš šalies, nuoseklaus darbo su veiksmo dramaturgija (ir šiaip ištikus visoms banalioms autorežisūros bėdoms), šis sceninis kūrinys mažiausiai niekaip neprilygsta tekstiniam...
Sėkmingiausios spektaklyje atrodo Donelaičio ir jo žmoną Oną-Anną vaidinančios Sigitos Mikalauskaitės (nuostabiai išraiškingos, kalbančio kūno aktorės) scenos, nes ten etiudinį monologiškumą griauna bendravimas, atsiranda tikrų, nepreparuotų spalvų ir bruožų. Bet jos neįveikia bendros spektaklio intonacijos, kur, vis bėgant ratu (metaforiškai ir tiesiogine prasme), per pavasario linksmybes, vasaros darbus, rudenio gėrybes ir žiemos rūpesčius, per pažliugusią žemę, džiovintus žolynus, derliaus šventes ir teismo salių įšalą (arba tiesiog aplink fortepijoną) vis nepajaučiama, kada kartu nebėga nei Donelaitis, nei scenos partneriai, nei žiūrovas, o lieka tik aktorius. Užuot nušokęs nuo pjedestalo, Tolminkiemio klebonas ropščiasi dar aukščiau...
Ir tada pradedi ilgėtis žodžio - teatre ima trūkti teksto! Arba imi fantazuoti, kas tas vamzdis scenoje, kodėl jį užkimšo butaforinis žuveliokas, kodėl Donelaitis ėmėsi jį krikštyti ir pavadino Sel'muons, kodėl būtent šis salmon Saliamonas spektaklio finale nešė paskutinį poeto laišką draugui ir sugalvoji sau spektaklį apie senelį ir senelę, jų suskilusį fortepijoną-geldą, sidabrinę žuvelę, kuri nežadėjo pildyti norų, nes buvo pernelyg išmintinga... Taip sprendi šaradas ir galvoji, pagal kurio pasaulio madą visa tai.
