Violeta Milvydienė
Neįdomu, nuobodu, neįtaigu - šie ir kiti panašūs neiginiai sukosi galvoje stebint choreografinių projektų teatro „Vilniaus baletas“ spektaklį „Fedra“, sukurtą baletmeisterio Jurijaus Smorigino.
Anšlago nebuvo
„Klaipėdoje - anšlagas!“ - netikėtai sušuko televizijos šokių šou projekte jo komisijos pirmininkas J.Smoriginas. Ši patetiškai ištarta frazė nustebino, kadangi puikiai pamenu - prieš porą metų į Klaipėdos muzikinį teatrą jo iš sostinės atvežtus „Jausmus“ stebėjo maždaug trys dešimtys žiūrovų. Berods klydome abu - šiemet lapkričio 21-osios vakarą Klaipėdos žvejų rūmuose žiūrovai užpildė pusę dvigubai didesnės salės kėdžių.
Mūsų miesto baletomanams lyg ir labiau derėjo pagerbti populiarųjį „herojų“ - ne tą, neišlendantį iš ekrano egocentrišką „artistą“, besielgiantį iššaukiančiai ar neadekvačiai, o ankstesniąją asmenybę, žinomą bei vertinamą už kūrybą uostamiesčio Muzikiniame teatre. Per keletą metų (1996-1999) pastatyti vienaveiksmiai baletai „Artisto gyvenimas“, „Sirenos“, „Carmina Burana“, „Bolero“, „Karmen-siuita“ ir kiti 2000-aisiais J.Smoriginui pelnė geriausio choreografo vardą (kita vertus, keista - juk analogiškame jo gimtojo miesto Kauno teatre buvo pastatyta daugiau darbų). Betgi toliau - ne apie kiekybę, šiuokart svarbiau - kokybė.
Peršasi galybė neiginių
NEĮDOMUS režisūrinis sprendimas, NESUBALANSUOTA spektaklio struktūra. Tarkim, jei pirmoje pusėje vyrauja grupiniai „kordebaleto“ šokiai (Fedra pasirodo retkarčiais), tai likusioje santykiai ilgai ir nuobodžiai rutuliojasi tik tarp trijų pagrindinių veikėjų. Kur ir kodėl toji „masuotė“ dingsta ir apskritai, kam ji buvo reikalinga?
NEPAGRĮSTAS ir nuobodus vaikščiojimas ar nuolatinis lakstymas pirmyn-atgal į sceną ir iš jos, silpni, vienodai sukomponuoti, NEORGANIŠKI duetai, „tušti“ solo, siaura grupinių šokių derinių skalė. NERIŠLŪS fragmentų sujungimai, judesių harmonijos bei sintezės su muzika (O.Narbutaitės ir H.Villa-Lobos) stoka.
NETINKA neoklasikinio šokio stilistika Ipolito vaidmenį atlikusiam Andriui Butkui, kuris atrodė lyg ne „savam kaily“ - nei jis baleto artistas, nei pramoginio šokio atlikėjas - tiesiog kažkoks nevykęs nemotyvuotas hibridas. NEJAUKU buvo žiūrėti į jam „sukurptą“ visiškai NECHARAKTERINGĄ amplua, juolab žinant atlikėjo potencialą, vyriškumą, energetiką. Nepaisant to, kad šokėjas disponuoja geriausiomis partneriavimo bei ansambliškumo savybėmis, čia jis nekaprizingai ir nepretenzingai atlieka tik abiejų moterų asistento pareigas, yra manipuliuojamas bestuburis tai vienos, tai kitos glėbyje.
NETENKINO ir skurdus, paviršutiniškas, jokios vidinės būsenos choreografiškai „netransliuojantis“ Ipolito tėvo ir Fedros vyro Tezėjaus (Petras Lenkutis) vaidmuo.
NEEGZISTUOJANTI Miranda (išgalvotas personažas, jo nėra antikinėje tragedijoje) - Giedrė Stankevičiūtė pateikė gal vienintelę malonią staigmeną - grakšti ir išraiškinga ji parodė esanti trupės „perliukas“.
Erzino „plastikinis“ jausmingumas
„NETIKIU“, anot įžymiojo Stanislavskio. Argi įmanoma patikėti Fedros (Neli Beliakaitė) „kančiomis“, kai choreografo interpretacijoje ji vaizduojama lyg senutė, nuo metų naštos jau sulinkusi ir dažnai rankomis gniaužianti pilvą ar apglėbianti galvą, nuolat besidairanti į užkulisius, tarsi kažko ieškanti, vis tebelaukianti, galiausiai puolanti po jaunojo posūnio kojomis arba tiesmukai besikarianti ant jo kaklo?
O kokios plastiškos buvusios Operos ir baleto teatro solistės rankos, ilgos ir gražios galūnės!.. Koks efektingas, nors jau ne kartą anksčiau matytas jos „firminis“, tiesiog gimnastinis žingsnis!.. Tad glumina NEPANAUDOTOS balerinos fizinės galimybės, galima įtarti - ir emociniai gebėjimai. NEPERTEIKTA prieštaringų herojės jausmų amplitudė. NEĮTAIGI, perspausta, „smoriginiška“ artistės vaidybos maniera. Be abejonės, jos dominavimas ryškus, betgi tai natūralu - juk spektaklyje Fedra ir turi būti centre.
NEPAGRĮSTI, kaip jau aukščiau minėta, grupelės šokėjų - septynių merginų ir dviejų vaikinų šokiai. Beje, patys atlikėjai atrodė gana lengvai, buvo šoklūs ir žaismingi, tačiau nuvylė jų demonstruojama (net ne mėgėjiško kolektyvo, o mokyklinio būrelio lygio) technika. Nuolat pasikartojančiose, gal prieš keliolika metų jau regėtose kombinacijose NESUGALVOTA ar NEPASIVARGINTA bent rakursą pakeisti - daugelyje epizodų šokama „an fas“ (pranc. en face - veidu į žiūrovą). Kita keistybė - įtartinai dažniau tiedu žemaūgiai vaikinai „bendravo“ tarpusavyje nei su merginomis.
Erzino gausybė absurdiškai banalių gestų, „plastikinis“ jausmingumas (atgyvena, tartum sugrįžusi iš XIX a. baletų), „šuolių“ kaita iš vieno kraštutinumo į kitą (suprantama, ne choreografijos atžvilgiu), balansavimas tarp patetikos ir sentimentalumo.
NESUŽAVĖJO ir kostiumai (dailininkė A.Lorens, meistrė R.Važneivičienė) bei „scenografija“ (?).
NEGELBĖJO, greičiau trukdė sinchronui merginų suknutės - ir vienspalvės, ir itin margos, keistomis NESUDERINTOMIS ir NETINKANČIOMIS scenai spalvomis (galbūt jų derinys madingas, bet labiau gatvėje, buityje). Akį ypač rėžė NEAIŠKIOS funkcijos, formos, pločio ir ilgio daiktas, pakabintas kairėje scenos pusėje, o virvės nuleidimas iš viršaus pačiame finale apskritai NEATLAIKO jokios kritikos (nenuostabu, kad už nugaros kažkas prunkštelėjo). Tragiška baigtis, virtusi farsu...
Atmintyje liko du epizodai
Galima būtų ir toliau tęsti, papildyti kitais „N...“ (pavyzdžiui, mėgstamu vienos skandalingos režisierės apibūdinimu „naftalinas“ arba dabar itin madingu žodžiu „neveža“), populiariai tariant, „pilstyti iš tuščio į kiaurą“, atkartojant dirbtinai išpūstą spektaklio „veiksmą“, betgi iš esmės nebėra ką daugiau ir analizuoti. Svarbiausia, jog matyta - jau seniai matyta, „užkonservuota“ kūryba, nutolusi praeitis, ir ji visiškai bei niekam NEBEĮDOMI.
Jeigu visą spektaklio choreografiją pavadinčiau studentiškomis kompozicijomis - įžeisčiau gausų būrį šokio meną studijuojančiųjų ar jau dirbančių choreografų, pažengusių toliau už „maestro“ ir ne tik maloniai stebinančių savo originaliomis idėjomis, naujovišku mąstymu, bet ir meniniu skoniu, scenine kultūra, šokio estetika. Gal jų vardai dar nežinomi, TV ekranuose jų darbai retokai pasirodo - dažniau moderniąją jaunųjų choreografų kūrybą tenka stebėti sesijos egzaminuose, diplominiuose darbuose-koncertuose, vertinti įvairiuose festivaliuose-konkursuose, naujuose meniniuose projektuose.
Taigi vieno naujausių J.Smorigino spektaklių NEPRISKIRČIAU brandžių ar solidžių darbų kategorijai - nors, pasak choreografo, norėta „sukurti šiltą, gilų ir aistringą spektaklį“, jis neatrodo nei stiprus, nei rimtas ar jaudinantis. Beje, manyčiau, kad choreografo „arkliukas“ - miniatiūros, anksčiau pastatytos Lietuvos baleto „žvaigždėms“.
Nekantriai laukiu naujametės J.Smorigino ir jo vadovaujamo „Vilniaus baleto“ „Geišos“. O po „Fedros“ prabėgus tam tikram laikui, prisipažinsiu, atmintyje išliko vos du tikri / gyvi epizodai: paties „dievo“ pasirodymas avanscenoje prieš spektaklį (suprantama, kiekvienas jo „vaizdingą“ kalbą galėjo įvertinti savaip) ir ypatinga gėlių puokštė, įteikta A.Butkui, - brandus, nesumeluotas gestas savo studentui nuo žymiosios sportinių šokių Mokytojos, ansamblio „Žuvėdra“ vadovės profesorės Skaistutės Idzelevičienės. Visa kita, vos išėjus iš salės, pasimiršo, tapo lėkšta, blanku ir beprasmiška.
