Visais laikais rūpėjo pamatyti įžymybę savomis akimis, pažinti ne tik jo veiklą, bet ir išvaizdą, buvo įdomu pažinti pagarsėjusį kūrėją IŠ VEIDO. Šių metų kovo mėnesį atsirado galimybė patenkinti tokį smalsumą. Vilniaus paveikslų galerija supažindina su įžymiaisiais XVI-XVIII a. kūrėjais, dailininkų klasikų portretais ir autoportretais, atkeliavusiais iš menų lobyno Sankt Peterburge - „Ermitažo", o „Lėlės" teatras pasiūlė mįslingą galeriją su triukšmingųjų meno revoliucionierių - XX a. pr. avangardistų - portretais, kurie tapo ne tik asmenybės buvimo liudytojais, bet atspindėjo ir istorinius, meno pokyčių įvykius. Naujo spektaklio pagal G. Apollinaire'o pjesę „Teiresijaus krūtys" (rež. G. Varnas) dailininkė Julija Skuratova realizavo didžiulį projektą, išstatydama apžiūrai visą XX a. pr. ir XXI a. pr. skandalais pagarsėjusių asmenybių galeriją, kuri teatralizuotoje fiestoje pabudusi iš savo iliuzijų sapno pergalingai marširavo teatro scenoje. XX a. meno garsenybės kelia susidomėjimą, nes, virtę modernaus meno klasikais, yra menkiau pažįstami, nei labiau nutolę nuo šiandienos klasikinio meno meistrai Leonardas da Vincis ar Rembrandtas.
Skuratovos scenografijoje meistriškai įvaldytas avangardistų siekis prikaustyti dėmesį pribloškiančiomis idėjomis, šokiruojančiomis formomis, intriguojančiais motyvais. Modernistai juos matė visur, nes troško priartėti prie laisvos formos. Pirmiausia pasirinkti tinkamą motyvą - tai buvo rūpimas klausimas kiekvienam XX a. pr. moderniam dailininkui, griovusiam klasikinės kultūros pamatus, rūpimas klausimas, kaip ir ir garsiam to meto prancūzų poetui Apollinaire'ui, kuris 1903 m. parašytoje savo vienintelėje pjesėje sumojo įamžinti to meto visuomenę šokiruojančius kūrėjus. Jų iššaukiantys poelgiai, pretenzingi manifestai, nesuvokiama kūryba prilygo kosmosui, vaiduoklių pasirodymams, gluminantiems visuomenę; tokia kūryba kėlė pasipriešinimą, nes atrodė prasilenkianti su sveiku protu ir logika, o daugeliu atveju buvo susijusi su asmeniniais tikslais žūtbūt išgarsėti, būti matomam, susilaukti pripažinimo ir pinigų. Šiandien keistais būdais siekiantys asmeninių tikslų meninėje sferoje nieko nestebina, tačiau tokie tikslai politikoje kelia pasibaisėjimą. Tad politinio motyvo pasirinkimas šiuolaikiniame teatre jau tapo įprastas, tik šiuo atveju jis labiau intriguoja, nes sujungti priešingi poliai - meninė ir politinė aplinka, per šimtmetį nutolę įvykiai ir veikėjai. Dailininkės Skuratovos scenografijoje šios priešybės buvo nuodugniai tyrinėtos ir tobulai išskleistos visomis įmanomomis lėlių teatro priemonėmis ir būdais, atsiremiant į perversmus teatre ir dailėje.
Skuratova, kaip ir modernistai, suprato, jog pasirinkti motyvą yra tik dalis darbo, svarbiausia jį perteikti kitaip, nei jis gyvas tikrovėje, svarbiausia sugluminti žiūrovą nematytu vaizdu. Skuratova nerašo manifestų, nesistengia įrodinėti savo tiesos, tačiau ji, kaip ir modernistai, supranta, kad suskaidyti į atskiras dalis motyvai ir iš naujo sukonstruoti kūnai prikausto žvilgsnį, o iškirptos iš laikraščių figūros (iš šių juk pasklinda įvairūs gandai, sužinomos paslaptys) labiausiai sujungia meninę ir nemeninę sferas, visuomeninius požiūrius bei primena avangardistų pomėgį jungti skirtingas medžiagas, formuoti įvairias struktūras, lipdyti koliažus. Tačiau laikraščių iškarpos tiesiogiai siejasi ir su lėlių teatro istorija, nauja namų lėlių teatro forma, užgimusia XIX a. pirmoje pusėje, atsitiktinai atsiradusia dėl vieno žurnalisto sumanymo. O istorija tokia. Prancūzų žurnalistas Lui Lemersje Nevilis, rūpestingas tėvas, suko galvą, kaip prablaškyti prikaustytą prie lovos sunkiai sergantį savo vaiką, ir sugalvojo atrakciją - lėlių spektaklį. Kaip spaudos atstovas pasinaudojo lengviausiai prieinama ir geriausiai suprantama medžiaga - laikraščių iškarpomis, jose esančiomis žinomų žmonių fotografijomis, kurios padėjo kurti siužetus, šaržuotus personažus. Jis taip įsijungė į žaidimą, jog sukūrė teatrą, pasinėrė tik į šią sritį, užkrėtė daugelį literatų ir menininkų, kuriems lėlės tapo perkeltine įvairių idėjų perteikimo forma, literatūros kūrinių veikėjais, o dar vėliau virto futuristų kuriamo naujo teatro dailininkų dalimi, kubistų koliažinėmis interpretacijomis šiuolaikinėje scenoje.
Priešybės ir priešingos veiksmo sferos dailininkės sumaniai suskirstytos registrine tvarka. Lėlių teatras - ypatinga meno sritis, pajėgi išnaudoti visą scenos erdvę, visą jos mastelį, be to, leidžianti pasinaudoti tik jai būdingu scenos padalijimu, kai papildoma uždanga-širma suskirsto sceną į kelias skirtingas zonas. Skuratova, sukūrusi ne vieną spektaklį Vilniaus lėlių teatro scenoje, erdvės skirstymą tobulai naudojo ne viename spektaklyje ir ypač impozantiškame pirmame bendrame projekte su režisieriumi G. Varnu - Monteverdi madrigalinėse operose „Tankredžio ir Klorindos dvikova", „Nedėkingųjų šokis" - čia hierarchinė pasaulio sferų tvarka išdėstyta scenos ir širmos (ir virš jos) registruose. Tokiu pat principu įsikuria „Teiresijo krūtų" veikėjai. Natūralu, kad pagrindiniams veikėjams, naujų idėjų nešėjams avangardistams, tenka aukščiausioji sfera - vieta virš širmos, kur paskui skandalinguosius kūrėjus išsirikiuoja tikrovės ir meno suvokimą pakeitę kūriniai, žymusis Raymond'o Duchamp'o pisuaras, René Magritte'o pypkė... Iki šiol menininkai naudojasi šių kūrėjų atradimais konstruodami naują tikrovę, jungdami įvairias buities, kasdienybės formas ir formuodami žmogaus kūną, pakeisdami daikto prasmę priklausomai nuo jo vietos, įrodydami dvasingąją, pasąmoninę meno prigimtį, iškeldami veiksmingus kūrybos procesus, neįmanoma paversdami įmanoma.
Neįmanomi/įmanomi deriniai, kasdienės ir globalinės problemos, buitinis planas ir dehumanizacijos grimasos atranda vietą širmos fone. Pagrindinis siužetas, kurį pateikia kūrėjai, kuriuo manipuliuoja Apollinaire'as, skirtas lyčių pasikeitimo temai, Teiresijaus virsmui Tereza, buities ir meninės kūrybos jungčiai, asmeninės laimės ir karjeros susidūrimui. Čia karaliauja garsioji ekstravagantiškosios mados kūrėja Elsa Schiaparelli, žymiosios Chanel didžioji konkurentė, kostiumus kūrusi pasiremdama savo draugės Galos vyro Salvadoro Dalí siurrealistinėmis idėjomis. Skuratova išradingai įpina į spektaklio veiksmą garsiuosius mados avangardistės galvos apdangalus - batus, sukneles su kišenėmis-stalčiukais ir siuvinėtu motyvu - besibučiuojančiomis figūromis-vazomis ant nugaros. Spektaklis tampa gyva įvairių menų istorijos pamoka, savotišku edukaciniu projektu, paveikiu reginiu.
Stebina šiuolaikinių politinių manipuliacijų personažai. Visa užkarda portretų, išrikiuotų avanscenos priekinėje dalyje, tampa žiūrovų žvilgsnių taikiniais. Už jų išsidėsto visas moderniųjų kovotojų būrys, o vėliau - metaforiškas Zanzibaro kioskelis. Ir visą šį pasaulio pakeitimo modelį vainikuoja didžiulė mašina, gigantiška laikrodžių mechanizmą primenanti konstrukcija, kurią dailininkė J. Skuratova sugalvojo kaip ideali futuristinio teatro autorė, dailininko teatro kūrėjų pasekėja. Futuristų vizualinis teatras teigė technicistinio pasaulio galią, kuriai turi būti pavaldi net gyvybė. Aktorius, tobulas šių mechanizmų įkvėpėjas ir įgarsintojas, ne rungtyniavo su mašinomis, o meistriškai jas valdė. Naujas pribloškiantis reginys priartino didžiųjų teatro reformatorių pamirštus galvosūkius ir drąsią išmonę, sužadino didžiulį norą šokiruoti ir keistis.
