V.Barchatovas akcentuoja lošimo kaip aistros, priklausomybės viršenybę, ji pamina išsilavinimą, titulus, bet kokius socialinius, amžiaus ir lyties skirtumus.

Spektaklyje režisierė derina kelis vaidybos stilius: aktoriai pereina nuo tapatinimosi su personažu, teatrališkos vaidybos iki per pasakojimą kuriamo atsiribojimo nuo veikėjo.

Teatras, kaip neįmanoma siekiamybė, materializavosi naujajame Adomo Juškos kūrinyje „Miego brolis“ – įvyko išlaisvintos vaizduotės ir turinio dermė.

„Miego brolis“ sugrąžina žiūrovą į reikalaujantį susikaupimo, bet saugų, nes pažįstamą teatrą. Kažkas lengviau atsipūs: laimė, ne visi jauni režisieriai beatodairiškai ieško naujų formų.

Didžioji spektaklio vertė – sprendimas vaikus paversti unifikuotais parazitais. Jie čia reprezentuoja ne save, bet aplinką, kurioje nepakaltinamieji virsta kenkėjais.

Lietuvos scenoje pristatytuose darbuose Barchatovas atsiskleidžia ir kaip rusiško kolorito – šįsyk Rusijoje kuriamo ir už šalies ribų propaguojamo įvaizdžio – apologetas.

Pasakotojų kalbėjimas tampa tam tikru „minčių srautu“, kurį galime sekti ne tik „Iliados“, antikinio mito, bet ir rekonstrukcinės atminties procesų kontekstuose.

Tiek Budrys, tiek Latėnaitė atsiveria kaip dykumos, kuriose lyg ir niekas neauga, bet slypi didžiulė jėga, sutramdanti bet kokį jausmą.