Darnstädto spektaklyje Mindaugas nebėra centrinė figūra, kuri Marcinkevičiaus pjesėje „padarė Lietuvą“. Čia Mindaugas – simbolinis, idėjinis asmuo, kuris turėtų „padaryti Lietuvą didžia“.
„Kelionė į Edeną“ yra labai kinematografiškas ir stilingas spektaklis, kuris skleidžia [i]kietumo[/i], šiuolaikiško [i]neo-noir[/i] atmosferą.
Rolandas Kazlas skaldo įtampą ir polemizuoja su autoriaus [E.Ionesco „Pamoka“] tekstu, perkeldamas jo absurdą iš pasąmoningai nujaučiamo į sąmoningai suprantamą.
Spektaklyje kalbama Lietuvos teatre reta feministine tema, o režisierius parodo, ką reiškia suprasti, kad tai, kas atrodė kaip laisvė, buvo tik dar vienas iš išorės primestas vaidmuo.
„Taip mylėt, kaip mes mylime, skirta nedaugeliui“, – rašo Abelaras Eloizai, o spektaklis byloja, kad XXI a. taip mylėti neskirta niekam.
„Dugne“ šiemet sukaks 10 metų: gaila, kad Lietuvoje nėra tradicijos analizuoti ir recenzuoti ilgą laiką rodomus spektaklius.
„Hotel Universalis“: ambicijų čia tikrai daug, lyg į tą vieną vienintelį darbą norėta sudėti viską, kas jį kuriant rūpi ir neduoda ramybės.
Futuristinėje „Memofuturoje“ ilgimasi mūsų dabarties pasaulio, kuriame vis dar egzistuoja mokykla, egzaminai, šokoladas, socialiniai tinklai ir net virtuali tikrovė, bet svarbiausia – žalia gamta.
Tik kai visi patenkinti priimtais sprendimais, dažnai nebelieka rizikos bei įkvėpimo – to, kas paprastai ir sukuria paveikų, koncentruotą, įtraukiantį darbą.
