Vietoj nuoseklaus pasakojimo publikai siūloma tai pasinerti į istorinio įvykio „inscenizaciją“, tai atsitraukti nuo jo, o kitais atvejais pasiklausyti kontekstą faktais užpildančio monologo.
Nors spektaklis įgauna ištobulintą estetišką pavidalą, nebeturi gyvo dinamiško veiksmo, nebelieka akcentų, artikuliuotų, aiškių svarbos taškų, viskas susivienodina ir praeina nereikalaujant iš žiūrovo emocinio įsitraukimo.
„Esybėje“ Ryu Suzuki mėgina išgalvotą vaiduoklių, šmėklų pasaulį, tokį įprastą Japonijoje, perkelti, susieti, sutapatinti su šių dienų mūsų virtualiaisiais vaidmenimis, kaip pats sako, avatarais.
Gali mėgautis maistu ir gėrimais, stebėti spektaklį iš neįprastos pozicijos. Vis tik, atsisėsdamas ten, viso spektaklio metu turi atlaikyti salės žiūrovų žvilgsnius.
„Titas“ tiesiog stebisi ir juokiasi iš sutirštinto šekspyriškojo žiaurumo ir per daug neieško šiuolaikinių analogijų. <…> Žinoma, toks neskausmingai žaismingas teatras turi ir, matyt, turės savo publiką.
„Kaip jums patinka“ ir pateikiamas taip, kaip tik jums norisi. Norite meilės – jos bus įvairiausių formų, net erotikos ir pavydo scenų. Norite rimtesnių temų – imkite truputį ir to, tik ne per daug.
Anuomet Krymo aneksija ir po jos ėjęs Rusijos įsiveržimas į Donbasą buvo nauja patirtis, o šiandien Ukrainos vėliava, kurią karalius Pilypas II šiurkščiai išplėšia iš markizo Pozos rankų ir piktai sviedžia žemėn, atima žadą.
Jau pasigirdo priekaištų, neva „tai ne Gavelis“. <…> Kūrėjai per jį bando iš šiandienos žvelgti į tuometinį žmogų ir jo dvasinę koroziją, korupciją, kamufliažus ir kitokį [i]kurviškumą[/i].
Nuostabu, kaip keliuose visada judančiuose kvadratiniuose metruose atsiskleidžia žmogaus santykis su savimi, su kitu ir su pasaulio objektais: žmogus Yoanno Bourgeois choreografijoje nėra valdovas.
