„Scilė nori būti žmogumi“: nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad protingai ir šmaikščiai sukonstruoto Paulinos Pukytės teksto neįmanoma paversti gyvais personažais, teatras įrodo priešingai.
„Dievų aušrą“ pamačiau kaip kūrinį, kuris sumestas iš aktualijų, nepasikapsčius nei psichologiniuose niuansuose, nei unikalesnių išvadų paieškose.
Erdvinis-tūrinis F. Zeffirelli scenovaizdis įgilina sceną, suteikia išorinį realistiškumo, įtikimumo įspūdį, bet nepaveikia siužeto, tad spektaklį telieka skaityti tik kaip linijinį-tiesinį pasakojimą.
Finalinėje scenoje baltai apsirengę žydai, Nabuko paleisti keliauti į gimtąją žemę, ryškiai apšviesti, atrodė tarsi įžengę į dvasių pasaulį ir sukūrę paralelę su koncentracijos stovykloje į mirtį pasiųstais žydais.
Galimybė kiekvienam susikurti siužetą spartino salės ir scenos ryšio mezgimąsi, tačiau „Guaše“ šis santykis stiprėjo ir dėl spektaklio atvirumo, kuris skverbėsi į kolektyvinės pasąmonės klodus.
Koncerto formatas „Asmenukių koncerte“ buvo iškreiptas į netikėtą bendrystės erdvę, kurioje netrūko pozityvių emocijų, žiūrovų integracijos, kartu ir nejaukumo.
Lupa be paliovos seka Sebaldu – rašytoju: į Londoną, Paryžių, Prahą, Marienbadą. Ieško kažkur toli, beveik visiškai nepastebėdamas to, kas įvyko prie pat Vilniaus teatro, esančio buvusio geto teritorijoje.
Kūrybinė komanda pabrėžia, kad spektaklyje dokumentika jungiama su fikcija, tačiau aš nepamačiau nė vienos situacijos, kurios tikrumu suabejočiau.
Kiekvienas daiktas ar buityje naudojamas rakandas, įprasminantis konkretų personažą, tampa ženklu, praėjusio laiko simboliu.
