Lewiso Carrolio literatūra taip nusavino Alisos vardą, kad šiandien dauguma jį išgirdusių pirmiausiai asocijuoja su Triušiu, Stebuklų šalimi ir Veidrodžio karalyste.
Šiomis natūraliai susiklosčiusiomis sąsajomis nusprendė pasinaudoti ir spektaklį „Alisa“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) režisavęs Antanas Obcarskas. Tai suveikė, nepaisant visai kitos krypties siužeto.
Spektaklio Alisa - pradedanti teisininkė, siekianti daryti įtaką žmonių ir pasaulio likimams, todėl įsiprašanti dirbti su Franku Bertonu - bene žymiausiu Prancūzijos advokatu. Ir jei Carrolis vaizdavo išgalvotą pasaulį, pjesę spektakliui rašęs Laurynas Adomaitis pasitelkė istorinius faktus: veiksmas vyksta 2015-aisiais, po teroristų atakų Saint-Denis kvartale, teisiant įtariamąjį Salahą Abdeslamą.
Interviu „Alisos“ kūrėjai teigė, kad Carrolio knyga buvo spektaklio išeities taškas. A. Obcarsko pastatyme „Alisa Stebuklų šalyje“ juntama atmosferoje, matoma stiliuje, atpažįstama teksto detalėse, o pakapsčius giliau, įmanoma atrasti idėjinių sąsajų.
Pavyzdžiui, viena pagrindinių spektaklio temų - mirties bausmės beprasmybė - neabejotinai primena Širdžių Karalienės įprotį į visas puses švaistyti įsakymą „nukirsti galvą!“. Subtilus nuorodų naudojimas yra vienas stipriausių A. Obcarsko ir L. Adomaičio „Alisos“ bruožų - skaičiusius Carrolį džiugins ir detalių atpažinimai (lindimas pro kaminą, citatos), ir itin laisva interpretacija (pati Alisa kartais pasižymi ir Češyro katino, ir kaljaną rūkančio Vikšro charakteristika).
Esminis Carrolio ir Obcarsko / Adomaičio Alisų skirtumas - pirmoji keliaudama po nepažįstamus kraštus yra nuolat sutrikusi, pasiklydusi, bandanti prisitaikyti naujose aplinkybėse, o antroji (vaidinama Aistės Zabotkaitės) yra tvirta, aiškiai žinanti savo principus ir tikslus, tapatinanti juos su visuotiniais teisingumo kriterijais.
Būtent tai išjudina įvykius „Alisoje“ - spektaklyje apie teisingumo paieškas savo ir visuomenės pasauliuose. Prie lovos prirakintą motiną prižiūrinti ir su vyresniu už save partneriu gyvenanti Alisa, galbūt jausdama neteisybę savo atžvilgiu, nusprendžia pati prisidėti nešant teisingumą visuomenėje.
Iš pradžių ketinusi tik padėti Bertonui (Vytautas Anužis) spręsti svarbias ir įtakingas bylas, ilgainiui ji nusivilia profesiškai žavėjusiu kolega, supratusi, kad jam demokratinės šalies teisiniai pagrindai yra aukščiau emocijų diktuojamo poreikio bausti.
Didelė dalis „Alisos“ siužeto paremta ideologine Bertono ir Alisos kova: pirmasis gina terorizmu kaltinamą asmenį, nes kiekvienas žmogus, kurio kaltė neįrodyta, nusipelnė gynybos; antroji įsitikinusi, kad teisingumas - tai ji pati, o ilgamečių teisininkų išvedžiojimai apie lygybę prieš įstatymą neturi galioti amoraliausių nusikaltimų atveju, nes visuomenė ir aukos reikalauja keršto. Panašu, kad XXI amžiaus demokratinėje visuomenėje protagonistu laikytume Bertoną, o ne Alisą.
Atsakomybės už teisingumo vykdymą tema - viena amžinųjų, ją lemia reflekso keršyti ir moralinės brandos priešprieša. Apie tai nedrąsu kalbėti žodžiais, nes įtekstinus tai, kas svarbu, gilu ir sudėtinga, kartais dalykai nuskamba pernelyg lėkštai. To iki galo neišvengė ir stipria struktūra bei intriguojančiu siužetu pasižyminti L. Adomaičio pjesė ar bent A. Obcarsko interpretacija. Tris valandas filosofuojant temomis, kurios literatūroje ir spaudoje eskaluotos daugybę kartų, ilgainiui personažų konfrontacijos tiesiog nustoja jaudinti.
Todėl žiūrint „Alisą“ ne kartą kilo minčių, kad su spektaklio trukme kūrėjai kiek persistengė. Galima neabejoti, kad istorinės, teorinės, literatūrinės medžiagos trijų valandų spektakliui surinkta pakankamai. Tačiau išvadų ir savarankiškų požiūrio taškų, interpretacijų nepadaryta tiek, kad visą šį laiką žiūrovas jaustųsi vedamas link kažko autentiško.
Kitas dalykas - A. Obcarskui statant naujus spektaklius, aiškėja jo raiška, kuriai būdingas, pavyzdžiui, lėtas aktorių veiksmas ir kalbėjimas. Tai - prasmingas sprendimas, nes analizė reikalauja laiko, o režisierius linkęs „skrosti“ žmones ir problemas. Tokiu atveju svarbus tampa kiekvieno aktoriaus indėlis, nes lėtas tempas prasmingas tik tuomet, kai yra užpildytas nuoseklaus turinio.
„Alisos“ atveju pakankamai turinio sukaupęs pasirodė vienintelis V. Anužis, o A. Zabotkaitė kol kas verčiasi laikydama paslaptį - aktorė sukūrė nuo realybės atsitraukusią, lengvą ir drauge nesužeidžiamą asmenybę, regis, turinčią imunitetą žemiškoms, žmogiškoms problemoms. Dėl šios priežasties glumina Alisos emocijų protrūkiai - personažui nukrypus nuo įprastos būsenos, aktorė bloškiasi į kitą vaidybos manierą, neleisdama patikėti, kad veikia ta pati Alisa. Paprastai tokią problemą išspręsti padeda laikas ir praktika.
Sunku pasakyti, kokias užduotis režisierius patikėjo dar penkiems aktoriams - Vainiui Sodeikai (jaunesnysis advokatas Frederikas), Elzei Gudavičiūtei (Bertono asistentė Delfin), Giedriui Savickui (Alisos partneris Karolis), Augustei Šimulynaitei (žurnalistė Elsa) ir Dianai Anevičiūtei (ligonė, Alisos motina).
Dar sunkiau suprasti, kam apskritai reikėjo palikti Remigijaus Bučiaus vaidinamo Prokuroro ir Alisos susitikimo sceną, kurioje mergina darkart deklaruoja įsitikinimą, kad Abdeslamas nusipelno mirties bausmės. Prokuroro žodžiai ir povyza neinspiruoja naujų atradimų, vien tik primena, kad teismų sistemoje yra ne visai sąžiningų žmonių, kitų likimus vertinančių formaliai (spektaklis, regis, kritikuoja tokią poziciją, nors žmogiška prasme ji atrodo suprantama).
Ši scena yra vienas pavyzdžių, atskleidusių silpniausią spektaklio pusę - Obcarsko „Alisoje“ nestinga scenų ir elementų, atsiradusių vien tam, kad būtų. Jos gali atrodyti estetiškai, jose gali nuskambėti įdomi mintis, jos gali praeiti nepalikdamos jokio įspūdžio - visa tai vienija rezultatas, kad daugybė tokių scenų spektaklio istorijai nepasiūlo nieko naujo, nepastumia į priekį nei veiksmo, nei minties siužeto. Todėl tris valandas spektaklį žiūrinčiam žmogui naujos scenos pradeda atrodyti nebesvarbios, temos plėtojimas - paviršutiniškas, o pats spektaklis - nuobodus. Paraleliai nepalieka mintis, kad to galima išvengti kritiškai peržiūrėjus spektaklį kelis kartus ir nuoširdžiai, atvirai savęs paklausus: kas svarbu spektakliui, o kur norima tiesiog pademonstruoti savo meninę išmonę?
Bandymai paviršutiniškai prabėgti per keletą temų neleidžia nuoširdžiai pasidžiaugti spektaklyje užkabintomis moterų užspaustumo ir emancipacijos idėjomis. Pasaulio keitimo ir teisingumo vykdymo apsėsta Alisa asmeniniame gyvenime yra be sąmonės gulinčią motiną prižiūrinti dukra ir jos dėmesio nuolat stingančio vyresnio vaikino Karolio mergina. Kai girdime jųdviejų ginčą, Karoliui priekaištaujant, kad Alisa per daug dirba ir neskiria motinai (iš tiesų - jam pačiam) pakankamai laiko, o merginai atšaunant, kad darbe ji atlieka savo svajonių misiją ir vyro turėjimas nėra moters pilnatvės garantas, suprantame, kad kūrėjai nori kalbėti apie visuomenės primetamų normų ir moters vidinės savijautos atskirtį.
Tai sveikintina iniciatyva, tik menine prasme kol kas nepavyko jos nuosekliai integruoti į spektaklio istoriją. Moters priklausomybės nuo vyro, jai primetamų pareigų pasirūpinti aplinkinių gerove ir sveikata idėjos „Alisoje“ kyšteli galvą ne kartą - kad ir Marijos Antuanetės (Augustė Šimulynaitė) monologe, kurį karalienė pasakė teisiama Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu. „Aš tik vykdžiau vyro valią“ - žodžiai tarsi iliustruoja moters padėtį tradicinėje šeimoje, kurią kvestionuoja ir apskritai neigia Alisa. Vis dėlto net ir negausios istorijos žinios primena, kad M. Antuanetė buvo ryžtingas žmogus, tad nuolankumą liudijanti frazė galėjo reikšti vien bandymą bet kokia kaina apsiginti.
Iš kur XXI amžiaus bylą interpretuojančiame spektaklyje atsirado XVIII amžiaus pabaigos veikėjai? Gali būti, kad jie pasirinkti kaip istoriniai pavyzdžiai, iliustruojantys viešas ir ne visuomet teisiškai pagrįstas egzekucijas, tenkinusias visuomenės teisingumo poreikius. „Alisoje“ be minėtos Prancūzijos karalienės pasirodo Maksimilianas Robespjeras (Vainius Sodeika), kurio monologas pasakoja ne apie jo paties nukirsdinimą, bet apie planuojamą karaliaus teismą, taip pat - Žoržas Žakas Dantonas (Vytautas Anužis), kūręs porevoliucinę politiką, tačiau neįtikęs Robespjero jakobinams ir galiausiai taip pat giljotinuotas. Monologai įrodo visais laikais gajų visuomenės kraujo, viešų egzekucijų poreikį. Ir drauge primena, kad mirties bausmės - teisiniu pagrindu ar be jo - būdingesnės diktatūrinėms santvarkoms.
Šiame tekste nieko nepasakyta apie „Alisos“ vizualiką ir estetiką. Taip nutiko ne todėl, kad tai atrodo nesvarbu - priešingai. Tačiau yra dvi subjektyvios priežastys tylėti. Pirmoji - manau, kad „Alisos“ turinys reikšmingesnis už vizualinę raišką. Antroji - apie pastarąją galima parašyti atskirą recenziją, nes spektaklio apipavidalinimui skirta ypatingai daug dėmesio ir drauge jis kuria savarankiškas, turinį nedaug papildančias prasmes. „Alisos“ vizualikoje kur kas daugiau Carrolio kūrinio (milžiniškas gėles primenančios lempos, medžiaga apdengta olą imituojanti scena etc.) nei tekste, tačiau sunku atrasti šių dviejų pasaulių sąsajas, nes netgi keistoji Alisa atrodo svetima jiems abiems. Sprendimai estetiški ir malonūs akiai, tačiau - pasikartosiu - trys valandos to stebėjimui yra stipriai per daug.
Galbūt tokio teksto kaip L. Adomaičio „Alisa“ įsceninimui labiau tiktų paprastesni, kuklesni vizualiniai sprendimai ir didesnė dėmesio koncentracija aktorių vaidybai. Mąstyti čia tikrai yra apie ką, tad tikėtina, kad žiūrovus mažiau blaškant tarp vaidybos stilių, režisūrinių mizanscenų ir sudėtingų scenografijos konstrukcijų, spektaklio ir publikos santykiai išsigrynintų, taptų vaisingesni. Panašiai, kaip, manau, nutiko neseniai LNDT pasirodžiusioje Motiejaus Ivanausko premjeroje „Dialogai“, kur dėmesys sutelktas į aktorių gebėjimą transliuoti mintis, todėl daugybė seniai žinomų dalykų inspiravo naujus apmąstymus.
Užtat būtų įdomu pamatyti, kaip A. Obcarskas statytų klasikinę literatūrą. Nes būtent tokiuose, puikiai pažįstamų siužetų kūriniuose pretenzingi sceniniai sprendimai leidžia istorijas patirti naujai.
