„Eglutė pas Ivanovus”/„Išvarymas”. Būtent tokiu netikėtu kampu nušvito naujas J. Vaitkaus spektaklis „Eglutė pas Ivanovus” RDT. Čia ir dabar A. Vvedenskio (1904-1941) pjesė nukonkuruoja M. Ivaškevičiaus pjesę, nes tebėra ir aktuali, ir amžina. Šitoje oberiutų deklaruotoje realaus meno schemoje galima apgyvendinti, pavyzdžiui, tuos „išvarytuosius”, ir jie puikiausiai pritiks, perduos žiūrovui tikslesnes žinias apie tai, kas yra Emigracija.
Skirtingų kūrinių lyginimą provokuoja ir J. Arčikausko ilgos katastrofizmo užstalės scenografija, ir A. Martinaičio intensyvaus muzikinio apvalkalo siuvimas iš margų dėvėtų skiaučių (plg. G. Makarevičiaus ir S. Prūsaičio „Išvarymas”). Bet keistą spektaklių giminystę aiškiausiai sufleruoja nenorminė tekstų leksika, pjesių autorių mėginimas išsirauti iš tradicinės tėkmės ir grubiai komunikuoti. Vvedenskiui tai pasisekė geriau.
Kaip teigia Petia Perovas, vienas iš Vvedenskio tragifarso personažų ir jo alter ego: „Ką aš galiu pasakyti. Aš galiu tik ką nors pranešti.” Manau, abu dramaturgai susidūrė su šia neįmanomybės ką nors pasakyti dilema. Abudu drąsiai, įžūliai pranešinėja. Vvedenskio programinis teksto absurdas ir primityvumas kristalizuojasi ir, jeigu komunikacija su publika įvyksta (režisieriaus dėka), vis dėlto pjesė pasako šį tą reikšmingo apie Laiką-Dievą-Mirtį; Ivaškevičiaus - lieka scenoje vartojamo teksto lygmeniu.
Vvedenskio kūrybos kodas - binarinis, šoklus personažų mąstymas, ir šitas, tarsi nekaltas, jo polinkis keisti pašnekesio temą tiesiog viduryje frazės kiekvieną kartą netikėtai užgriūna publiką ir apsvaigina ją arba apkvailina. Vieni žiūrovai kaifuoja, kiti spjaudosi ir trinksi durimis. Prie „Eglutės” įėjimo reikėtų nemokamai išdalinti lapelius su persisukusiais dialogais. Bet, žinoma, režisierius J. Vaitkus, maloniai besišypsantis savo mefistofeliška šypsenėle, niekada to nedarys, kaip reikiant pamurkdys nepasikausčiusius - ir gerai. Reikia kartais ir publikai, ir teatrui „nukirsti galvą”, vėl ją uždėti ir pažiūrėti, kas iš to išeis (kaip pjesėje buvo padaryta Soniai).
Pirmasis „Eglutės” veiksmas (sausio 14 d.) ridenosi dirbtinai pasišokėdamas, jaudino tik galingas scenografinis orkestras, aukštai pakibęs skersinis su angeliškai baltomis pagalvėlėmis (toms nurėžtoms galvelėms), permaišytų laikų kostiumų, grimo, rekvizito puošni fejerija, kurią dar labiau tirštino spalvinga muzika. Nupjauta bjaurios mergičkos Sonios galva su ilgomis kasomis iki spektaklio pertraukos tebuvo lėlės iškamšos galva. Ačiū Dievui ir Vaitkui, antrame veiksme subirbė tas sunkiai prognozuojamas sceninis motoras, ir - užgrojo jau absoliučiai visas orkestras. Aktoriai sublizgo kiekvienas atskirai ir visi kartu - uždainavo choru; Vvedenskio metafizika nuskaidrėjo, jo nuolatinis stojiškas lygiavimasis su mirtimi („На смерть держи равненье!”) tapo nebe snobiškas, o kasdieniškai buitiškas ir kartu poetiškai didingas.
Kadaise, Nepriklausomybės pradžioje, O. Koršunovas (ir G. Sodeika, Ž. Kempinas, A. Žebrauskas, A. Sakalauskas...) iš „Eglutės pas Ivanovus” sukūrė „Labas Sonia Nauji Metai”. Spektaklio eigos detalės išblanko atmintyje, tačiau karšto katarsio pojūtis pasąmonėje išliko iki šiol. Vaitkaus „Eglutės” finalas taip pat suteikia apsivalymo momentą.
Dar norisi paminėti mažą detalę - titrus gera lietuvių kalba, kuriuos išradingai taiko RDT vadovai ir apie kuriuos žino gal dar ne visi nerusakalbiai žiūrovai, - jie atidaro atsargines slaptas dureles į šito teatro sceną, tarsi išleidžia jį iš seno cementinio bunkerio. O konkrečiai šio muzikinio spektaklio atveju, skaitydamas titrus ir klausydamasis arijų ir chorų, pasijunti sėdįs vos ne šiuolaikinėje operoje.
Reklaminė eglutė (nuoga, tik iš skiedrų) iškelta ir Basanavičiaus gatvės garbiojo namo balkone. Iš tiesų galima sveikinti Rusų dramą su Naujaisiais kūrybiniais! Vilnius visada buvo daugiakalbis, daugiakultūris miestas. Puiku, jei rusdramis susiims ir nebeskambės kaip anachronizmas.
Kaip šauniai pasakytų oberiutas Vvedenskis ar koks nors jo draugelis Charmsas: realybė yra štai tokia, która godzina, pani?
