Antanas Obcarskas yra unikalus reiškinys Lietuvoje. Nors nebaigęs režisūros studijų, jis jau yra pastatęs penkis spektaklius (neskaitant vieno magistro studijose), visus - nacionaliniuose Lietuvos teatruose.
Ne kiekvienas pradedantis režisierius sulaukia tokio nuoseklaus geriausiai Lietuvoje finansuojamų teatrų dėmesio. Ne kiekvienas jį pateisina oficialiu šalies teatro kokybės mato vienetu - „Auksiniu scenos kryžiumi“. Už debiutinį spektaklį „Voicekas“ komisija Obcarską nominavo debiuto / jaunojo menininko kategorijoje. Vos po dviejų metų už spektaklius „Alisa“ ir „Batsiuviai“ jis nominuotas metų režisieriaus kategorijoje greta Krystiano Lupos ir laureato Daliaus Abario. Tuomet pastebėti ir Obcarsko komandos nariai: Vytautas Anužis nominuotas dramos aktoriaus kategorijoje, o Aistė Zabotkaitė, Lauryna Liepaitė ir Laurynas Adomaitis nugalėjo atitinkamai dramos aktorės, scenografijos ir dramaturgijos kategorijose.
Obcarskas yra gerasis pavyzdys bijantiems, kad statyti Lietuvos teatruose įmanoma tik baigus studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nors kūrėjas turi mokslų šioje įstaigoje patirties, intensyviau amato jis mokėsi stebėdamas meistrų darbą teatruose, asistuodamas, dirbdamas projektų ir vadybos srityse. Paskutinis jo spektaklis „Boksas“ įrodo, kaip aukštai per daugelį metų užlipo šis režisierius - LNDT Naujojoje salėje parodė kokybišką pastatymą, į kurį, atrodo, teatras investavo nemažus pinigus.
Besiruošdama spektakliui, „Bokso“ komanda lankė bokso treniruotes, vyko į Meksiką. Pastatytas spektaklis ir toliau reikalaus investicijų: iš šešių spektaklyje vaidinančių aktorių keturi yra kviestiniai, kiekvienam rodymui reikalingi operatoriai ir bokso klubo treneris bei auklėtiniai. Džiugu, kad ir tokiomis sąlygomis LNDT leidžia „Boksui“ augti, numatydami rodymus kiekvieną mėnesį, priešingai, nei, pavyzdžiui, neseniai režisierės Eglės Švedkauskaitės pastatytų „Sieros magnolijų“. Atrodo, kad teatro vadovybė ypač pasitiki ir palaiko Obcarską bei jo kūrybą.
„Boksas“ pateisina pasitikėjimą - tai kokybiškai paruoštas kūrinys. Scenoje iškeltas bokso ringas sėkmingai koreliuoja su žiūrovams tik ekrane matoma „tvinpyksiška“ sportininkų rūbine (scenografė Lauryna Liepaitė). Abi erdvės įrėmintos vaizdą atsispindinčiomis užuolaidomis - veidrodžiai būdingi ir sporto salėms, ir Obcarsko spektakliams. Atrodo, kad kūrėjai atsižvelgė ir į 2022-ųjų žmogaus recepcijos gebėjimus. Spektaklyje nuosekliai ir pagrįstai jungiamos tiesiai prieš akis ir už kameros vykstančios realybės, žiūrovų dėmesys sąmoningai kilnojamas nuo scenos prie ekrano. Tai ne tik sukuria intensyvesnio nei iš tiesų yra siužeto įspūdį, bet ir stipriai išplečia veiksmo erdvę bei laiką.
Kartais labai lėtas, apskritai spektaklis pakankamai dinamiškas. Ilgas kalbas sėkmingai perskrodžia ir praturtina bokso scenos. Keldamos ūpą pramoginiais vaizdais (žmonės mėgsta stebėti muštynes), drauge jos leidžia pamatyti ir pajusti, kaip skiriasi patirties turinčių boksininkų kova nuo geros kovos choreografijos.
Ryškūs ir gerąja prasme iliustratyvūs kostiumai (Juozas Valenta), atmosferą praturtinančios, o kartais iš pagrindų kuriančios šviesos (Dainius Urbonis), šou įspūdį stiprinantys dūmai, žaidimai matomomis ir paslėptomis erdvėmis - viskas sėkmingai dera. Stiprią komandą susirinkęs Obcarskas sugeba pagal savo poreikius ją suvaldyti ir sukuria žiūrimą spektaklį. Nenustebsiu, jei ir šis darbas bus nominuotas keliose „Auksinių scenos kryžių“ kategorijose. Netikėtos būtų tik nominacijos aktoriams, kurie dirbo gerai, tačiau visi iki vieno vaidino save.
Vienintelė rimta „Bokso“ problema - absoliučiai paviršutiniškas turinys. Režisierius ir dramaturgas pasirinko sudėtingas ir gilias temas: kovos menų įvaizdį ir esmę, tolimųjų kraštų kultūrų ir filosofijų apropriaciją Vakaruose, psichologinę žmogaus elgesio ir charakterio priežasčių-pasekmių analizę. Kiekviena jų reikalauja laikui imlaus pasiruošimo, kurio, regis, nė vienas komandos narys neturėjo (bent jau lygiaverčio visose trijose; nenuvertinu turtingos Mariaus Repšio kovos menų patirties ar metų, kuriuos Laurynas Jurgelis paskyrė japonų režisieriaus Tadashi Suzuki idėjų praktikai). Taip jau sutapo, kad man pačiai šios temos neblogai pažįstamos, tad nebuvo sunku pastebėti, kaip sekliai jas nagrinėja „Bokso“ kūrėjai.
Spektaklio kulminacija turėjo tapti dviejų draugų (?) kova ringe, kuriai kiekvienas ruošiasi išvykę į Meksiką ar Tolimuosius Rytus. Keliones žiūrovai stebi ekrane, iš anksto parengtoje filmuotoje medžiagoje. Jei sumontuotas „filmas“ turėtų atitinkamą ironijos atspalvį, galėtume jį suprasti kaip kritiką vakariečių, įsivaizduojančių, kad gali gyventi tolimųjų kraštų kultūra neatsisakydami tam prieštaraujančių vertybių, atžvilgiu.
Visgi ekrane matome, kad Meksikos šamanai rimtai tapatinami su apsivalymu per narkotikų vartojimo ritualus, o Tolimųjų Rytų vienuolių išmintis apribojama vienintele žinute: tu pats esi didžiausias savo priešas, kiekviena tavo kova yra su pačiu savimi. Šią mintį girdime daugybėje filmų, jai sužinoti meditacija nereikalinga. Ji reikalinga tam, kad suvoktume, kas būtent mumyse reikalauja kovos. Bet net ir tai tėra pati kelio pradžia.
„Bokso“ kūrėjai puikiai pristato Lietuvoje populiarius kovos menų stereotipus. Visi jie pagrįsti; problemiška tai, kad spektaklyje vien jais ir apsiribojama. Vienas jų - treneriai dažnai yra rusakalbiai. Kitas - mokytojai linkę išsirinkti numylėtinius (paprastai tuos, kuriuos moko nuo vaikystės ir parodžiusius didesnį talentą nei kiti). Įprasta ir tai, kad ilgainiui numylėtinius treneriai pradeda suvokti kaip savo nuosavybę, kaip tuos, kurie už trenerių įdėtą darbą turi būti amžinai dėkingi ir skolingi. Taip pat Lietuvoje paplitęs požiūris, kad kovos menų mokosi tik nusikaltėliai - tai pirmųjų šalies nepriklausomybės metų palikimas, tačiau ir pastaraisiais metais netrūksta istorijų apie muštynes prie vadinamųjų kovos menų klubų. Gražu, kad nors ir vėl apsiribodami teksto lygmeniu, „Bokso“ kūrėjai primena, jog tikri meistrai augina kovotojus nesmurtine dvasia. Kad tai yra savęs priėmimo, savęs „nužudymo“, savęs statymo iš naujo kelias.
Tiksliai nuspręsta integruoti psichoterapijos temą. Kovos menų praktika, kaip ir psichikos sveikatos specialisto konsultacijos, yra savęs tobulinimo, susitvarkymo su gyventi trukdančiomis vidinėmis problemomis galimybė. Apie tai kalbėti aktualu - ypač šiandien, matant akivaizdų pavyzdį, prie kokios tragedijos priveda savo problemas dangstančių ir kompensuojančių, o ne sprendžiančių asmenų iškilimas iki valdančiųjų pozicijų. „Bokso“ bėda ta, kad dabartinės personažų problemos pristatytos kaip konkrečios priežasties pasekmė. Vienas nelaimingas dėl kadaise patirto seksualinio priekabiavimo. Kitas piktas todėl, kad šeimoje vietoj meilės sulaukdavo smurto. Dar vienas bando save realizuoti per kitus, nes pats pasirinko siekti ne savo, o tėvo svajonės. Tokios problemos, traumos neabejotinai turi daug įtakos žmonių elgesiui, sprendimams, gyvenimo būdui, aplinkos suvokimui. Tik patys procesai yra kur kas įdomesni ir sudėtingesni nei spektaklyje demonstruojama paprasčiausia priežasties-pasekmės schema.
„Boksas“ - tai kokybiškas, gražus paveikslėlis, kuriamas vieningos, šiuolaikišką estetiką ir aktualų pulsą jaučiančios komandos. Tai yra spektaklis apie žmonių norą ir negalėjimą judėti pirmyn. Apie norą, kuris scenoje taip ir neišsprogsta, likdamas idėjiniame lygmenyje, paslėptas už skambių frazių ir supaprastintų filosofijų. Tai yra spektaklis, kuriame svarstoma apie dalykus, kurie per tris valandas taip ir neparodomi.
