Justina Kiuršinaitė
Pastebima nauja tendencija, kuri švelniai glosto patriotų savimeilę - ant scenos vis dažniau matome spektaklius pagal lietuvių rašytojų kūrinius. Šiandieniame dramos teatre ryškiausiais šito reiškinio pavyzdžiais (dėl vienų ar kitų priežasčių) galima laikyti Jono Vaitkaus „Patriotus" ir „Atžalyną" bei Jono Jurašo „Baltą drobulę". Vienuose kūriniuose pasireiškia perdėtas knyginis moralizavimas, o kiti pasižymi visų įmanomų teatrinių išraiškos priemonių arsenalo išnaudojimu. Bet ar tai padeda atskleisti lietuvių literatūros specifiškumą ir unikalumą? Gal tai tik pagalbinė priemonė, padedanti moksleiviams gvildenti sunkiai įmenamas mįsles? O galbūt dramos teatro perdėtas pasitikėjimas didingu žodžių skambesiu galiausiai atima iš jo balsą? Į šiuos klausimus bandžiau sau atsakyti laukdama Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjeros „Altorių šešėly", paremtos Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniu romanu. Užuot rinkęsis žodžių sąskambius, teatro kolektyvas nusprendė romaną atskleisti... šokio kalba. Ar pavyko nubraukti dulkes nuo lietuvių literatūros klasikos veikalo ir įkvėpti jam naujos gyvybės?
Spektaklyje išskiriamos pagrindinės romano siužetinės linijos, kurios maksimaliai apibendrinamos ir perteikiamos įvairių šokio stilių elementais (klasikinio baleto, sportinių, neoklasikinių šokių, tango) pasižyminčia choreografine kalba. Libreto autorė Birutė Mar teigė norinti akcentuoti „savojo pašaukimo ieškojimo ir žmogiškos meilės pažinimo kelią, per kurį kiekvienas pažįstame, atrandame Dievą ir save".
Varomąja viso spektaklio jėga įvardyčiau Aurelijaus Liškausko sukurtą choreografiją bei jo paties atliekamą Liudo Vasario vaidmenį. Romane šis personažas išgyveno dinamišką dvasinį virsmą, pabrėžiamą nuosekliu jo jausmų aprašymu. O spektaklyje Liudas pasižymėjo kukliu tvirtumu, kuris buvo akcentuotas subtiliai ekspresyvia Aurelijaus vaidyba ir šokiu. Liudo Vasario dvasinės kančios buvo pavaizduotos keliomis išraiškingomis scenomis, kurios blaškymąsi tarp kunigystės ir menininko prigimties atvaizdavo iškalbingiau nei ištisi romano skyriai.
Be Aurelijaus Liškausko, išskirčiau ir Gintarą Visockį, kuris spektaklyje įkūnijo seminarijos dvasios tėvą ir antrąjį Liucės vyrą Glaudžių. Didžiulė šokėjo charizma šiai figūrai suteikė monumentalumo (už kurio slėpėsi linksmybių išsiilgusi asmenybė), o Glaudžiui, pavydžiam ir smurtaujančiam gašlūnui, erotikos prieskonį.
Aušros Krasauskaitės Liucė spektaklyje įgavo aktyvios, bet pernelyg naivios merginos įvaizdį. Besiblaškydama tarp meilės Liudui ir aplinkos spaudimo, ji itin dramatiškai priimdavo bet kokį sprendimą ir scenoje atrodė kaip pernelyg aikštingas vaikas. Vis dėlto šis naivumas tapo tragedijos pagrindu finalinėje scenoje.
Kadangi spektaklio kūrėjai pasirinko literatūros kūrinį interpretuoti šokiu, kai kurie žiūrovai galėjo pamanyti, jog iš trijų dalių romano liks tik keli konceptualūs gestai, kurių prasmes galės įminti nebent išprusę šokio ekspertai*. Vis dėlto spektaklio kūrybinė komanda, pasitelkusi įvairių šokio stilių keliamas specifines emocijas, sugebėjo aiškiai atspindėti sudėtingą romano emocinę paletę bei personažų charakteristikas (kunigų dvasinė tvirtybė reiškėsi tiksliais judesiais ir sunkių sutanų plaikstymusi, jaunuolių entuziazmas - dinamišku šokiu).
Judesių kompozicija griežtai suskirstyta nebuvo. Norint pabrėžti bendras nuotaikas ar personažų (kunigų, jaunuolių, chimerų) charakteristikas, buvo naudojama grupinė choreografija; siekiant veiksmo fragmentiškumo, tuo pat metu šokdavo pagrindiniai personažai ir grupė šokėjų. Tai buvo ypač paveiku scenoje, kai supriešinama Liudo ir Liucės tyra meilė ir Glaudžiaus aistra moterims.
Kaip ir daugelyje šiuolaikinio šokio spektaklių, scena nebuvo perkrauta rekvizitu. Išraiškinga butaforija pasižymėjo prasmių universalumu ir padėjo kurti papildomą emocinį sluoksnį. Ant baltų klosčių nusidriekusi įvairiaspalvė šviesa (nuo oranžinės iki violetinės) subtiliai perteikė personažų išgyvenimus, jų emocinius būvius. Vis dėlto pagrindinis scenografijos elementas buvo juodi bažnytiniai klauptai, Liudui Vasariui tapę dvasiniu svarmeniu. Galiausiai jie tapo išsilaisvinimo simboliu, kai po Liucės mirties buvo sudaužyti.
Tačiau svarbiausią emocinio krūvio perdavimo vaidmenį šiame spektaklyje atliko muzika. Zbigniewo Preisnerio, Ólafuro Arnaldso, Grego Haineso, Antano Šabaniausko ir kitų kompozitorių kūriniai salėje skambėjo kaip galingas personažų širdies maršas, drąsiai grojantis žiūrovų jausmais.
Ivetos Ciparytės kostiumai ne tik puikiai atspindėjo XX a. pradžios madas, bet ir padėjo išryškinti personažų asmenybes (Liucės vėjavaikiškumą, Baronienės aristokratišką koketiškumą bei Glaudžiaus demonišką žavesį).
Spektaklis negalėjo palikti abejingos publikos, išsiilgusios žmogaus blaškymosi tarp pareigos, meilės ir kūrybos. Pirmoje dalyje buvo pateiktas toks emocijų pliūpsnis, jog žiūrovai atgavo kvapą tik nusileidus uždangai. Deja, antroji dalis (nors siužetiškai įdomesnė) nesugebėjo prikaustyti dėmesio, ir toks disbalansas bendrą spektaklio kokybę sumenkino.
Kaip buvo minėta, spektaklis „Altorių šešėly" unikalus tuo, jog išdrįso klasikinį lietuvių literatūros kūrinį perteikti šokio kalba (daugeliui tai turbūt taps tikru galvos skausmu). Drįsčiau teigti, jog romaną interpretuojant dramos teatro principais, jis tikriausiai pasižymėtų emociniu sąstingiu ir atvaizduotų iš pažiūros banalų poeto sielos draskymąsi. Būtent per šokį kūrinys įgavo naujų atspalvių. Liudo Vasario istorija buvo ne atvaizduota, o išgyventa. Tiktai šokis galėjo taip puikiai atspindėti dvasinę kovą tarp ištikimybės kunigystei ir meilės kūrybai.
Kadangi spektaklis nuo pradžios iki galo žongliruoja žiūrovų emocijomis, būtent šis aspektas ir išryškino pagrindinius kūrinio trūkumus. Pirmoje dalyje dinamiška šokio raiška ir subtilūs vaidybos niuansai kūrė paveikią darną, antroje dalyje vyraujanti ekspresyvi choreografija ir perdėtai emocionali vaidyba išbalansavo emocinį įtaigumą. Akivaizdžiausias to įrodymas - pirmoji ir paskutinė spektaklio scenos. Įžanginėje scenoje savo išore ir vidumi nuogas Liudas Vasaris yra draskomas dvasinių kančių, nematomos jėgos tempiamas asketiško kunigo gyvenimo link ir pagaliau aprengiamas sutana. Paskutinėje scenoje Liucė yra nurengiama savo vidinių demonų, beveidžių kunigų aptaškoma vandeniu ir galiausiai pati save nukryžiuoja ant nematomo kryžiaus. Būtent subtili ekspresija įžanginėje scenoje pavertė Liudą pasiaukojimo ikona. Bet Liucės susinaikinimas sąlygojo banaliai kulminacinę pasakojimo pabaigą.
Kritikuočiau ir kalbos naudojimą šokio spektaklyje. Antrojo veiksmo sceną, kai Liudas Vasaris iškilmingai skaito savo poeziją, pavadinčiau neskoninga. Eilėraščio deklamavimas priminė mokyklinius poezijos skaitymus ir nė kiek nesutaurino bei nepridėjo vertės kūriniui. Tai tapo trikdžiu sklandumu pasižyminčiame kūrinyje.
Nepaisant to, šokio spektaklis „Altorių šešėly" yra svarbus žingsnis ne tik tolesniems teatro eksperimentams su lietuvių literatūros klasika, bet ir platesniam publikos supažindinimui su intelektualaus šokio žanru. Spektaklio kūrėjai sugebėjo rasti beveik tobulą fizinę ekspresiją, kurios ženklai yra universalūs ir suprantami įvairių amžiaus grupių. Nors spektaklis greičiausiai nuvils lengvo vizualinio atpasakojimo besitikinčius žiūrovus, tačiau neabejotinai išjudins juos iš jausmų sąstingio.
* Patys šokėjai, žinodami šokio kalbos specifiškumą, nebijo pasijuokti ir ironiškai reflektuoja šiuolaikinio šokio suprantamumo problematiką. Vienas pavyzdžių - Menų spaustuvėje rodytas spektaklis „Contemporary?".
