Energingi plojimai gegužės 12 dieną palydėjo režisieriaus Gildo Aleksos ir trupės „Teatronas“ premjerą „Make Love“ Kauno miesto kameriniame teatre. Pradedu nuo žiūrovų, nes šį kartą jie tikrai aktyviai reagavo į tai, kas vyksta scenoje; regis, kad įsiskaitė, kur eina, ir turbūt gavo tai, ko tikėjosi, - įspūdžiai, pašnekesiai, dainų citatos girdėjosi ir jau apleidžiant teatro patalpas. Stebint šį žiūrovų paveikslą, akivaizdu, kad daugumai penktadienio vakaras praėjo turiningai, gal neapsikraunant egzistencinių problemų kvestionavimu, bet permąstant dalykus, kurie įprastai lieka už uždarų kambario durų (nors nebūtinai).
Spektaklis nepasižymėjo interaktyvumu - tiesmuku ar įkyriu siekiu įtraukti žiūrovą, kaip dažnai manoma, tokiu būdu suaktyvinant susidomėjimą juos liečiančia tema; nuskambėjo vos kelios provokatyvesnės replikos žiūrovų pusėn, o visas kitas laikas - stebėjimui ir klausymuisi. Skirtingose spektaklio vietose nuskambantis žiūrovų juokas, pašnibždomis ar kiek garsiau reiškiami komentarai, atrodo, palietė kažką aktualaus ar artimo. Kaskart, kai tenka susidurti su aktyvesnėmis publikos reakcijomis, vis pagalvoju, kad būtų šaunu tai užfiksuoti - fotografijose ar vaizdo įrašuose. Turbūt neblogai suveiktų kaip spektaklio reklama. Deja, šiam planui įgyvendinti reikėtų jų sutikimų, o jau tada tikėtis tokių natūralių reakcijų - neverta. Bet sugrįžkime prie spektaklio, jau pats pavadinimas nurodo temą - seksas; kūrėjams pristačius spektaklį žiniasklaidoje teko skaityti ne vieną sakinį, kad tai yra kažkokia nepatogi, nejauki tema. Tiems, kas mažiau susipažinę su „Teatrono“ kūryba, galbūt ir gali pasirodyti, kad čia kažkoks netikėtas, drąsus žingsnis, bet jei sekate, kokias temas renkasi kūrėjai, tai priėjimas prie intymesnių klausimų atrodo visiškai organiškas, tokių „nepatogių“ temų jų kūryboje apstu: nuo santykių temų apskritai, teatro savirefleksijos klausimų iki SoDros, mokesčių sistemos kuriamos painiavos. Jeigu kalbama apie mechanizmus, kurie mus, kaip sakoma, ***** netiesiogiai, tai galima pakalbėti ir apie labiau fizinių fantazijų pasaulį.
Spektaklyje „Make Love“ aktoriai nekuria personažų, jie atlieka kūrybinės komandos, kurioje ir dramaturgė Kristina Marija Kulinič, sukurtus dainų tekstus, skaito kelias literatūros ištraukas, pateikia vaizdinės medžiagos interpretacijas. Beje, inspiracijos šaltinių seksualinei tematikai paieškota ir gana tolimoje istorijoje - XIV a. vidurio G. Boccaccio „Dekamerone“, ir šiuolaikinių autorių kūriniuose, į konsultaciją pasikviesta seksologė Laura Butvilaitė. Aktorių ketveriukė - Milda Naudžiūnaitė, Roberta Sirgedaitė, Kasparas Varanavičius ir Karolis Kasperavičius - scenoje ne tik kuria muzikinius naratyvus, bet juos vizualizuoja ir choreografinėmis kompozicijomis (choreografė Agnietė Lisičkinaitė), ir tik antroje spektaklio pusėje mums primenama, kad esame ne kamerinio pobūdžio koncerte, o teatre. Paradoksalu ir, manau, šiuo konkrečiu atveju pagrįsta, kad viename retesnių sekso tematikos spektaklių, nuogo kūno (taip dažnai eksponuojamo kitas temas liečiančiuose pastatymuose) šiuokart - nepamatysime.
Dar apsilankysiantiems žiūrovams nesinori atskleisti dainų tekstų, bet verta bent trumpai aptarti jų pobūdį: vieni muzikiniai kūriniai reflektuoja tarpusavio nesusikalbėjimą, kiti - lūkesčius, keliamus sau ir / ar kitam, problemas, kurias įsivaizduojame, su kuriomis susiduriame, na ir, žinoma, išgirsite dar šiek tiek edukacijos apie žodžio NE nekvestionuotiną reikšmę. Skirtingi fetišai, fantazijos skamba iš aktorių lūpų ir akcentuojama, kad čia nėra vietos žodžiui „nenormalu“. Arba: viskas normalu, kas priimtina konkrečiu atveju sekso partneriams, dalyviams (?). Kompozitorius Jokūbas Tulaba nebe pirmą kartą bendradarbiauja su „Teatronu“, tad ir jų kūrybinis susikalbėjimas nekelia abejonių, o jeigu kas nors neseniai nuskambėjusiame dainų konkurse vis pasigenda ryškių priedainių, tai, manau, turėtų būti aišku, į ką kreiptis. Įspėjimas planuojantiems apsilankyti spektaklyje - dainų melodijos ir priedainiai įstrigs ilgam, nepaisant to, ar ši muzika sutaps su jūsų mėgstamu žanru.
Kadangi nenurodomas spektaklio scenovaizdžio, kostiumų autorius, tad turbūt šiuos nuopelnus reikia priskirti visai kūrybinei komandai. Juodais drabužiais aktoriai vilki, matyt, tikslingai, galbūt siekdami atspindėti žymios dizainerės ikoninį posakį: „juodai besirengiantys gyvena spalvingą gyvenimą“. O spektaklio koloritas, demonstruojantis skirtingus norus ir poreikius, skleidžiasi per tekstą, gal šiek tiek atspalvių palikdamas ir už jo ribų.
Kaip jau minėjau, spektaklio, o ne koncertiškumo pojūtis išnyra antroje jo dalyje, kai prasideda „teatro teatre“ mizanscenos. Aktorių komanda diskutuoja, netgi ginčijasi, kaip atlikti reikiamą fizinę, kontaktinę improvizaciją. Galiu daryti prielaidą, kad ši dalis spektaklyje pasitelkta norint parodyti teatro užkulisius - atskleisti, kad ir aktoriams daryti tam tikrus dalykus gali būti nejauku, nepriimtina. Tačiau bendrame pastatymo kontekste ši dalis atrodo kiek pritempta, pasigedau aiškesnės jos argumentacijos.
Naujausias „Teatrono“ spektaklis „Make Love“ muzikos pagalba aiškiai kalba apie daugeliui žiūrovų aktualius klausimus, nesprausdamas jų į nejaukos būseną. Kuria nuotaiką ir panardina į melodingų muzikinių motyvų atmosferą, - juos ir atlikimo subtilybes palieku aptarti muzikologams.
---
Ši tendencija pastebima jau nebe pirmus metus: dramos teatras palaipsniui pretenduoja užpildyti muzikinio teatro aktualumo šiuolaikinei auditorijai - jaunimui - spragas. Kol repertuariniai muzikiniai teatrai vieną po kito generuoja klasikinių kūrinių pastatymus, daugiausiai dramos teatro laukui atstovaujantys kūrėjai, į kūrybines pajėgas įtraukdami šiuolaikinius kompozitorius(-es), muzikos priemonėmis ima kalbėti apie kitas, „čia ir dabar“ publikai rūpimas temas. Praėjusių metų pabaigoje Kamerinio teatro scenoje nuaidėjo premjera „Good Girls“ - bendras Didžiosios Britanijos, Lietuvos ir Liuksemburgo kūrėjų muzikinis spektaklis, drąsiai žvelgiantis į abortų temą, pateikiantis ne apgailestavimų istorijas, bet pasakojimus apie racionalius, apgalvotus sprendimus. 2020 m. tame pačiame teatre prožektorių šviesą išvydo režisieriaus Žilvino Vingelio ir kompozitoriaus Andriaus Šiurio vizualinis gyvos muzikos spektaklis „Kafka Insomnia“; šį sąrašą nebejotinai būtų galima tęsti. Visa tai būtų natūralu ir suprantama, šiuolaikiniame teatre kartais mus nudžiugina griūnanti tradicinė teatro elementų hierarchija, suteikiama daugiau erdvės muzikinei raiškai, jaunųjų kompozitorių kūrybai, eksperimentams, tačiau kartu formuojasi ir akmenėlis, kuris skrieja į muzikinių teatrų lauką. Muzikiniai teatrai (neišskiriant vieno konkretaus), neretai skundžiasi paauglių, jaunimo auditorijos trūkumu, rašomi straipsniai, studentų baigiamuosiuose darbuose atliekami auditorijų plėtros tyrimai, į kurių rezultatus ne itin įsiklausoma. O gal vertėtų?
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos tėmimo fondas (12 000 Eur).
