NOA: atokvėpis ir provokacija. #Geriausios recenzijos konkursas

Skaistė Rupšlaukytė 2018-04-26 menufaktura.lt
Operos „Saulė ir jūra“ kūrėjos: dramaturgė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė. Martyno Aleksos nuotrauka
Operos „Saulė ir jūra“ kūrėjos: dramaturgė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Saulėtą balandžio 21 d.  šeštadienio popietę 7- asis šiuolaikinės operos festivalis „NOA“ padovanojo žiūrovams dar vieną kūrinį. Režisierės ir scenografės Rugilės Barzdžiukaitės, libreto autorės Vaivos Grainytės bei kompozitorės ir muzikos režisierės Linos Lapelytės operos „SAULĖ IR JŪRA“ premjera įvyko 2017 m. spalio 1 d.  Nacionalinėje dailės galerijoje. Festivalio lankytojai galėjo pamatyti operos video įrašą Šiuolaikinio meno centro kino salėje.

Žmogiška, pernelyg žmogiška, kirbėjo galvoje, ekrane pasirodžius maudymosi kostiumėliais vilkintiems ant smėlio tingiai leidžiantiems laiką žmonėms, nutviekstiems saulės šviesos. (Šypsena). Į veiksmo vietą galėjome žvelgti tik iš viršaus, dėl ko pasirodymas įgavo įdomią perspektyvą. Pirmoje scenoje - pagyvenusi moteris tepanti savo vyro nugarą apsauginiu kremu nuo įdegio, nes šis jau „raudonas it vėžys“... Įdainuota šnekamoji kalba ir scenografija suteikė kūriniui paprasto buitiškumo pojūtį, kuris nukėlė į vasarišką paplūdimį, o žiūrovų veiduose įžiebė lengvas šypsenas. Viskas pateisinta ir įtaigu, gal kiek netikėta mintyse vis dar sklandant klasikinės operos prisiminimams... Šiuolaikinė. Bet ar opera?.. Jono Sakalausko išsakyta mintis festivalio organizatorių inicijuotoje diskusijoje „Opera / (ne)opera. Identiteto paieškos“ apie tai, kad opera yra kaip pasirinktas raktas, bandant atrakinti šiuolaikinį kūrinį, neutralizuoja žanrines ribas, kurios vis labiau liejasi.

Tačiau grįžkime į paplūdimį, kur muzika užduoda savo toną. Solo partijas apie keliones prie Egėjo, Viduržemio, Juodosios ir Baltosios jūrų keitė ansamblinis dainavimas bei jiems akomponavę sintezatoriaus garsai. Profesionalumo reikalaujantis dainavimas gulomis, rodos, tapęs iššūkiu kai kuriems atlikėjams, įsiliejo į bendrą tingulio būseną. Intervalinis kartojimas, šuoliai, atsikartojančios ritminės figūros bei natų repeticijos kūrė liūliuojančios bangų mūšos atmosferą, nepailstančią monotoniją, o glisandinis žaidimas elektronika įnešė grėsmės bei nežinomybės motyvą. Ne klasikinis dainavimas dar labiau priartino bei įtraukė į ramaus tekėjimo, tingių atostogų, susitaikymo, lengvumo be operai taip būdingo manieringumo atmosferą.

Ratu sugulę vaikai ir suaugusieji atspindėjo įvairių socialinių grupių, profesijų žmones, kurių įdainuotus pokalbius bei pamąstymus ir girdėjo operos „Saulė ir jūra“ klausytojai. Pastovus temų balansavimas nuo buitiškumo, asmeninių istorijų, nusiskundimų ar akimirkos pašnekesio iki globalių ekologinių, egzistencinių svarstymų neleido kūriniui tapti itin rimtu ar dramatišku, dėl ko bendraautorių išartikuliuotos problemos kybojo saulėtoje pasyvaus poilsio būsenoje. Plati temų įvairovė, pasirinktas scenografinis sprendimas, fragmentiškumas kūrė paradoksalią „apie viską ir apie nieką“ jauseną gerąja prasme. 

Klimato kaita, nykstantys gyvūnai, žmogaus laikinumas, psichologinės problemos, dėl visuomenėje priimtinų normų verčiančios slėpti „blogas“ emocijas („...nors variklis perdegė turi šypsotis...“), vartotojiškas gyvenimo būdas ir blusos bei šampano kamštis duriantis į šonkaulius baltąjame paplūdimyje. Platus spektras aktualių žemės gyventojui temų ir apie tai pasyviai samprotaujantys personažai. Aktyviai veikti pasiryžę tik vaikai, išnykusias pasaulio daleles susigražinsią 3D spausdintuvu.

Minimalistinė scenografijos estetika, lėtumas. Muzikinei minčiai pasibaigus nekito nei rankšluosčių spalvos, nei maudymosi kostiumėliai. Vis dėl to keli personažai prisijungė poilsiui įsibėgėjus, įnešdami šviežio vėjo gūsį į iškaitusią poilsiavietę. Įvairiaspalvės detalės kvietė prisiminti į paplūdimio krepšį dedamą atributiką: termosai, šachmatai, guminės šlepetės, maisto dėžutės, vandens buteliai bei keletas knygų, iš kurių viena „Apie mitybą“, matyt, nurodanti į dar vieną aktualiją. Tematinis vientisumas detalėse, realistiškas vasaros pajūrio atvaizdavimas, perpintas leopardinio kailiuko rašto patiesalu bei egiptietiškų motyvų skraiste, taip paryškinant asmenybių įvairovę.

Muzikaliai bei tematiškai ratui apsisukus performansą į pabaigą atvedė jį pradėjusi pagyvenusi ponia, po beveik valandą trukusios saulėkaitos šįsyk paprašiusi vyro ją ištepti kremu, kad būtų apsaugota nuo iš viršaus į ją žvelgiančios saulės ir žiūrovų akių.

Redakcijos  pastaba: kalba netaisyta

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.