NOA: atokvėpis ir provokacija. #Geriausios recenzijos konkursas

Skaistė Rupšlaukytė 2018-04-26 menufaktura.lt
Operos „Saulė ir jūra“ kūrėjos: dramaturgė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė. Martyno Aleksos nuotrauka
Operos „Saulė ir jūra“ kūrėjos: dramaturgė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Saulėtą balandžio 21 d.  šeštadienio popietę 7- asis šiuolaikinės operos festivalis „NOA“ padovanojo žiūrovams dar vieną kūrinį. Režisierės ir scenografės Rugilės Barzdžiukaitės, libreto autorės Vaivos Grainytės bei kompozitorės ir muzikos režisierės Linos Lapelytės operos „SAULĖ IR JŪRA“ premjera įvyko 2017 m. spalio 1 d.  Nacionalinėje dailės galerijoje. Festivalio lankytojai galėjo pamatyti operos video įrašą Šiuolaikinio meno centro kino salėje.

Žmogiška, pernelyg žmogiška, kirbėjo galvoje, ekrane pasirodžius maudymosi kostiumėliais vilkintiems ant smėlio tingiai leidžiantiems laiką žmonėms, nutviekstiems saulės šviesos. (Šypsena). Į veiksmo vietą galėjome žvelgti tik iš viršaus, dėl ko pasirodymas įgavo įdomią perspektyvą. Pirmoje scenoje - pagyvenusi moteris tepanti savo vyro nugarą apsauginiu kremu nuo įdegio, nes šis jau „raudonas it vėžys“... Įdainuota šnekamoji kalba ir scenografija suteikė kūriniui paprasto buitiškumo pojūtį, kuris nukėlė į vasarišką paplūdimį, o žiūrovų veiduose įžiebė lengvas šypsenas. Viskas pateisinta ir įtaigu, gal kiek netikėta mintyse vis dar sklandant klasikinės operos prisiminimams... Šiuolaikinė. Bet ar opera?.. Jono Sakalausko išsakyta mintis festivalio organizatorių inicijuotoje diskusijoje „Opera / (ne)opera. Identiteto paieškos“ apie tai, kad opera yra kaip pasirinktas raktas, bandant atrakinti šiuolaikinį kūrinį, neutralizuoja žanrines ribas, kurios vis labiau liejasi.

Tačiau grįžkime į paplūdimį, kur muzika užduoda savo toną. Solo partijas apie keliones prie Egėjo, Viduržemio, Juodosios ir Baltosios jūrų keitė ansamblinis dainavimas bei jiems akomponavę sintezatoriaus garsai. Profesionalumo reikalaujantis dainavimas gulomis, rodos, tapęs iššūkiu kai kuriems atlikėjams, įsiliejo į bendrą tingulio būseną. Intervalinis kartojimas, šuoliai, atsikartojančios ritminės figūros bei natų repeticijos kūrė liūliuojančios bangų mūšos atmosferą, nepailstančią monotoniją, o glisandinis žaidimas elektronika įnešė grėsmės bei nežinomybės motyvą. Ne klasikinis dainavimas dar labiau priartino bei įtraukė į ramaus tekėjimo, tingių atostogų, susitaikymo, lengvumo be operai taip būdingo manieringumo atmosferą.

Ratu sugulę vaikai ir suaugusieji atspindėjo įvairių socialinių grupių, profesijų žmones, kurių įdainuotus pokalbius bei pamąstymus ir girdėjo operos „Saulė ir jūra“ klausytojai. Pastovus temų balansavimas nuo buitiškumo, asmeninių istorijų, nusiskundimų ar akimirkos pašnekesio iki globalių ekologinių, egzistencinių svarstymų neleido kūriniui tapti itin rimtu ar dramatišku, dėl ko bendraautorių išartikuliuotos problemos kybojo saulėtoje pasyvaus poilsio būsenoje. Plati temų įvairovė, pasirinktas scenografinis sprendimas, fragmentiškumas kūrė paradoksalią „apie viską ir apie nieką“ jauseną gerąja prasme. 

Klimato kaita, nykstantys gyvūnai, žmogaus laikinumas, psichologinės problemos, dėl visuomenėje priimtinų normų verčiančios slėpti „blogas“ emocijas („...nors variklis perdegė turi šypsotis...“), vartotojiškas gyvenimo būdas ir blusos bei šampano kamštis duriantis į šonkaulius baltąjame paplūdimyje. Platus spektras aktualių žemės gyventojui temų ir apie tai pasyviai samprotaujantys personažai. Aktyviai veikti pasiryžę tik vaikai, išnykusias pasaulio daleles susigražinsią 3D spausdintuvu.

Minimalistinė scenografijos estetika, lėtumas. Muzikinei minčiai pasibaigus nekito nei rankšluosčių spalvos, nei maudymosi kostiumėliai. Vis dėl to keli personažai prisijungė poilsiui įsibėgėjus, įnešdami šviežio vėjo gūsį į iškaitusią poilsiavietę. Įvairiaspalvės detalės kvietė prisiminti į paplūdimio krepšį dedamą atributiką: termosai, šachmatai, guminės šlepetės, maisto dėžutės, vandens buteliai bei keletas knygų, iš kurių viena „Apie mitybą“, matyt, nurodanti į dar vieną aktualiją. Tematinis vientisumas detalėse, realistiškas vasaros pajūrio atvaizdavimas, perpintas leopardinio kailiuko rašto patiesalu bei egiptietiškų motyvų skraiste, taip paryškinant asmenybių įvairovę.

Muzikaliai bei tematiškai ratui apsisukus performansą į pabaigą atvedė jį pradėjusi pagyvenusi ponia, po beveik valandą trukusios saulėkaitos šįsyk paprašiusi vyro ją ištepti kremu, kad būtų apsaugota nuo iš viršaus į ją žvelgiančios saulės ir žiūrovų akių.

Redakcijos  pastaba: kalba netaisyta

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.