Neveikiantis Šaukštaveidės centigrėjus

Vaiva Grainytė 2005-11-12

Šaukštaveidė - Neringa Bulotaitė

Nacionalinio dramos teatro Mažoji salė, regis, vis labiau įsitvirtina kaip palanki žiūrovams reflektuoti vieta: tą liudija ne tik šių metų kaip niekad gausus kamerinių spektaklių derlius – šešios premjeros,– bet ir lankytojų gausa. Lapkričio mėnesio Mažosios salės repertuaro kontekste vos prieš pora dienų pasirodęs režisierės Marijos Misiūnaitės premjerinis spektaklis „Šaukštaveidė Stainberg“ tarytum pretenduoja tapti drąsia manifestacija arba, metaforiškais Lee Hallo pjesės terminais kalbant, Misiūnaitė, žinoma Vilniaus universiteto teatro vadovė ir režisierė, žiūrovus tarytum suguldo į centigrėjų – šviesos spinduliais šaudantį aparatą, nukreiptą prieš cinišką, atbukusią visuomenę, t.y. šių dienų vėžį.

Pagrindiniu iššūkiu tampa dramaturginės medžiagos pasirinkimas: garsiojo britų dramaturgo Lee Hallo pjesė „Samtukė Stainberg“, parašyta kaip autistės mergaitės, mirštančios nuo vėžio, monologas, žvilgsnis į save, pasaulį, savo kančią, mirtį. Iššūkis todėl, kad rizikuojama nukrypti į iki koktumo graudų patosą, kuris netik nesustabdys vėžinių cinizmo ląstelių, bet paskatins aktyvų jų dauginimąsi ir plitimą.

Pats dramaturgo tekstas yra apsaugotas nuo to koktaus graudulingumo, kas liudija neabejotiną Lee Hallo meistrystę: pasirinktas devynerių metų vaiko žvilgsnis į beviltiškai niūrią situaciją praskaidrintas šviesiomis, filosofinėmis įžvalgomis („...netikiu, kad nukritau tiesiai ant galvos (...) Dievas žemyn nusileido ir palietė minkštą vietą galvoje ir padarė mane manimi“), kurios čia pat pinasi su aštraus humoro intonacijomis, kai, pavyzdžiui, sunkiai serganti Stainberg kalbėdama apie savo ligą čia pat pamini tėvo „su dideliais papais“ parsivestą paleistuvę.

Kalbant apie spektaklį, galima džiaugtis, jog tiek režisierė Marija Misiūnaitė, tiek aktorė Neringa Bulotaitė sugebėjo išvengti to ašaringo, vienapusio tragizmo. Pastarasis buvo pakeistas kita yda: Bulotaitės įkūnijama šaukštaveidė teigė viltingą ir šviesų savęs suvokimą. Tačiau tokiam teigimui pasirinkta viso spektaklio metu nesikeičianti priemonė – naiviai vaikiškas, be jokio tragedinio atspalvio intonavimo būdas – virto bespalviais monotoniškais žodžiais. Teksto įtaiga ir krūvis, kaip tie Bulotaitės Stainberg gniaužomi minkšti kamuoliukai, nuriedėjo į priešingą nuo adresato, t.y. žiūrovo, pusę, palikdami jį nuobodžiauti.

Spektaklio scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

O kad taip nuobodu nebūtų, imi prisiminti dar mokyklos laikais lankytą dramos būrelį, kur personažo tekstą lydi pažodinė iliustracija, a la metafora. Šiuo atveju –Neringos Bulotaitės mergaitė, kalbėdama apie savo šaukštą primenantį veiduką iš kišenės tuoj pat išsitraukia veidrodėlį, iš tos pačios kišenaitės paskui ištraukiamas ir šaukštas, kurį ji maigo – neva mama ją taip sūpuoja; paskui kamuoliukus gniaužo, kurie yra minkšta jos galvytė, o kai pasakodama ji nukrinta nuo kėdės, kamuoliukai su jėga trenkiami žemėn. Už aktorės nugaros transliuojama Roko Tarbildos videoprojekcija spektakliui didesnės reikšmės nesuteikia, tik įsilieja į nebylią monotoniją. Spektaklio kūrėjų įjungtas centrigrėjus neveikia.

recenzijos

„Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu
Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.
Meno žiurkių pragraužtas menas
Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.
Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari
Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.
O ar kas nors čia tikra?
„Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.
Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam
„Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.
Rožinis placebo gyvenimas
Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.
Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje
Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.
Artėjanti pabaiga aukštyn kojom
Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.