Recenzija šokio kritikos projektui „Šokis žodžiu - ne[w]kritika“. Visus projekto tekstus galite skaityti www.dance.lt
Šiaurietiškas šokio teatro „Winter Guests“ (Norvegija) spektaklis „Ydingieji“ (Flawed), kurio autobiografinės ištakos susijusios ir su mūsų Lietuva, aplankė ir mus. Ydingieji, nevykėliai, nenorminiai, kitokie, atsiskleidė ir mums. Prabilo į mus, pateikdami intymiai viešą ir drastiškai nepatogią dviejų žmonių - Alano ir Léo - biografinę išpažintį...
Choreografas ir režisierius Alanas Lucienas Øyenas spektaklyje prisistato ir aktoriumi, ir šokėju, ir personažu Alanu, kuris kartu su savo partneriu, garsios Izraelio trupės „Batsheva“ šokėju mulatu Léo Lérusu mums atverčia intymaus asmeninio dienoraščio lapus.
Žãvi kontroversiško pasakojimo paprastumas - tam padeda ir pagrindinio veiksmo perkėlimas į nesukonkretintą intymiai viešą butą, studiją ar tiesiog „menininkų“ liftą, į kurį žiūrovus įsileidžia pagrindinis spektaklio veikėjas Alanas. Negrabiai paaugliškai ištįsęs netobulas vyrukas, pasipuošęs fetišistinėmis ar dar kokiomis Stines Sjøgren pasiūlytomis kostiumo detalėmis.
Tačiau nei fetišai, nei kūno negrabumas neafišuojami, nesureikšminami, tuo pačiu tapdami neišvengiamu kasdienybės privalumu, o kartu ir priemone kurti spektaklį. Spektaklį apie homoseksualumą ir homofobiją, pedofiliją, nekrofiliją ar kitokį „seksizmą“, fašizmą, rasizmą, antisemitizmą... Apie daugybę -izmų, kurių apsuptyje - nori to ar ne - mes gyvename.
Beje, neatsitiktinai, stebint spektaklį, vis braunasi Vilniuje gimusio ekspresyviojo kūrėjo Émile´io Ajaro apysaka „Gyvenimas dar prieš akis“... - bet čia tik lyrinis ekskursas...
Léo - antrasis personažas - spektaklio pradžioje demonstruoja techniškai nepriekaištingą tobulai sudėto kūno šokį. Tačiau narciziškas pasitikėjimas savimi ir gražus šokis vardan gražaus šokio atmetamas pačių kūrėjų. Žiūrovai priverčiami pažvelgti į patį žmogų, jo dramą, pasislėpusią (ar paslėptą) po fasadiniu tobulumu.
O tikrąjį šokį atrandame primityviai naiviose šokio kompozicijose, kurias kūrėjai pripildo įtaigiai nuoširdžiais žmogiškais jausmais ir jautriais santykiais. Ir naudojant minimalias šokio išraiškos priemones pasiekiamas maksimalus rezultatas: „Sex is sex“ - sekso nėra, seksas yra tarp kitko, seksas - tik tuščių spragų tarp žmonių santykių užpildymas.
Svarbu pažymėti, kad iš pažiūros nereikšmingi buitiniai įvykiai koncentruojami dešiniojoje scenos pusėje (juk žmogaus dėmesys iš prigimties krypsta į dešinę), o nepatogumas, kitaip tariant, spektaklio esmė perkeliama į scenos (žiūrovui nepatogiąją) kairiąją pusę ar centrą...
Spektaklį pagyvina ir pačių spektaklio atlikėjų nuolatinė polemika tarp savęs kaip kūrėjų ir veikėjų. Šie ekskursai sudaro prielaidas kūrėjams pabėgti nuo to, kas vyksta, nuo tiesioginės atsakomybės, tačiau Alanas toliau užtikrintai tęsia žiūrovui nepatogią autobiografinę išpažintį. O tiesioginis veikėjų kontaktas su publika ne tik sukuria betarpišką dialogą, bet paverčia žiūrovus veiksmo dalyviais.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Drastiški, ekspresyvūs, agresyvūs tekstai ir vaizdai priverčia jaustis nepatogiai... Bet jei patogu, tai nebeskauda, o jei neskauda, tai suabejoji, ar išvis dar gyveni. Patogus gyvenimas be skausmo tampa tik gyvaliojimu, plaukimu pasroviui. O problemos nesureikšminimas - gėdingai bailus atsitraukimas: „Nėra jėgos - nėra atsakomybės“.
Spektaklio veikėjai, pasitelkdami ironiją, saviironiją ir groteskišką sarkazmą, dorovines ir dvasinės visuomenės vertybes paverčia ydomis, dėl kurių nukenčia žmogus, vadinasi, pati visuomenė.
Kadangi į spektaklio siužetą įterptos dramatiškos istorijos apie pedofiliją, rasizmą, homofoniją yra pasakojamos žodžiu, mums tenka jas tik įsivaizduoti, tačiau kūrėjai meistriškai perteikia tų istorijų dramatiškus - fizinius ir emocinius - atgarsius ir refleksijas į scenos centrą (ar akiai nepatogiąją kairiąją pusę), o būtent tai ir pabrėžia jų svarbą bei dramatizmą.
Ir istorijos (bei reakcijos į jas) tampa nuoširdžiai tikromis, dėl to ir jaudinančiomis, nes jas pasakoja žiūrovus prisijaukinę veikėjai. Jos nevirsta vienais iš daugybės pranešimų žiniasklaidoje apie kažkur kažkam nutikusią kažkokią nelaimę.
Alanas ironiškai baigia spektaklį, teigdamas jog jis sukurtas pagal užsakomąją programą prieš rasizmą, antisemitizmą, homofobiją... Na, visa tai mes esame ne kartą girdėję... Tačiau spektaklio pradžioje apgailėtinai netobulas Alano personažas, prisipažįstantis, kad pats nekenčia savęs, tampa tobulu, sugebėjusiu išgyventi žiauriai netobuloje fobijų ir -izmų persmelktoje aplinkoje.
Visada žiūrėdamas spektaklius ar filmus gėjų tema, stengiuosi homoseksualius santykius pakeisti heteroseksualiais. Kas lieka atmetus seksualinę orientaciją? O lieka nuoširdi dviejų
(ne)tobulų žmonių išpažintis mūsų (ne)tobulame gyvenime, kuriame buitiniais tapę fetišai tampa savigynos priemonėmis...
