Matas Grubliauskas
Lietuvos teatras ir toliau kalba apie save, ir ne tik metakalba, bet ir metavaidyba. Taip jis siekia nustatyti savo vietą po saule: ką jis turi rodyti, kokia jo funkcija, kaip save pateikti. Jonas Vaitkus „Visuomenės prieše„ svarsto, ar aktorius gali moralizuoti ant scenos, ar jam reikia nuo jos nulipti. Oskaras Koršunovas „Katedroje“ klausia, ar teatras yra, o jei ne - turėtų būti mecenatų „klapčiuku„ ar išlaikyti autonomiją. Dainius Kazlauskas „Kulkose virš Brodvėjaus“ bando apčiuopti aktorių vaidybos tikrumą - temą, gal kiek primirštą šiandieniniame teatre, kai režisieriai siekia šokiruoti publiką ar perteikti tokią nematytą negirdėtą kūrinio interpretaciją, kad ją įgyvendinant pasidaro nebesvarbi arba nublanksta aktorių vaidyba.
Sakyčiau, kad pakalbėti šia tema Dainius Kazlauskas pasirinko palankią pjesę. Ji pati kalba apie tikrumą ir netikrumą, tačiau ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir teatro scenoje, kas matyti iš to, kad veiksmas vyksta Brodvėjuje repetuojant jauno dramaturgo - Deivido Šaino - pjesę. Ne kartą per repeticijas nuskamba aktorių ar tų, kurie stebi repeticijas, priekaištai, kad Deivido pjesė yra netikroviška, kad joje per daug paprastesniam žmogui nesuprantamų metaforų, siužetinių ir scenografinių sprendimų. Čičis - iš šalies repeticiją stebintis herojus - priekaištauja, kad Deivido pjesė yra netikroviška, nes realiame gyvenime taip nevyksta, todėl ir aktorių vaidyba tampa nesuprantama, jie negali įsijausti į vaidinamus personažus. Todėl teatras tampa ne nuoširdus, o ciniškas, nes niekas netiki savo atliekamu vaidmeniu. Tokiu principu pastatytas ir visas, išskyrus paskutinę sceną, Dainiaus Kazlausko spektaklis.
Pats spektaklis prasideda be tikrumo jausmo: aktoriai vaikšto iš vienų užkulisių į kitus stumdydami įvairias dekoracijas, nenatūraliai lankstydamiesi ir nenuoširdžiai šypsodamiesi žiūrovams. Iš pradžių net kyla jausmas, kad atėjai ne į profesionalų teatrą, o į kaukių karnavalą, kur kiekvienas žmogus yra užsidėjęs savo kaukę, tačiau visiškai ja netiki, netgi yra nepatenkintas, kad turi ją dėvėti: jis nėra tas, kokią kaukę dėvi. Pavyzdžiui, laikraštininkas kiekvienąkart laikraščius ironiškai numeta ant žemės ir toliau dirbtinai šypsodamasis nuvažiuoja dviračiu. Tačiau kaukės galia yra didesnė. Ji įtraukia aktorių ir jis tampa tuo personažu, kurio kaukė jam uždėta. Ir toji galia tokia stipri, kad jam netrukdo gerti iš tuščios ar net įsivaizduojamos stiklinės ir pasigerti, rūkyti nepridegtą cigaretę ir ja mėgautis.
Kai keičiasi scena, aktoriai dažniausiai patys pakeičia dekoracijas, kurios daugiausiai visos yra su ratukais ar bent jau lengvos, kad jas galėtų atnešti keli aktoriai. Be to, jų keitimas yra labai stilizuotas, pavyzdžiui, vienam personažui kiekvienąkart įeinant į sceną įnešami keli vazonai gėlių, juos atneša du aktoriai, tačiau tik vienas iš jų juos sustato „tinkamai". Kartais vietoj pistoleto pasitelkiami du ištiesti pirštai. Vietoj tikro šuns naudojamas pliušinis žaislas. Taigi visą spektaklį tvyro netikrumo jausmas, kad kiekvienas aktorių judesys, kiekvienas ištartas žodis yra suvaidintas, nenatūralus, visi apsimetinėja. Tačiau to spektaklio herojai nepastebi - jiems tai tikrovė, o daugiau gali pastebėti tik žiūrovas. Ir tik paskutinėje spektaklio scenoje, kai pagaliau pagrindinis herojus prisipažįsta, kad jis nėra tas, kas manė esąs visą spektaklį, stiklinės prisipildo raudonojo vyno, yra pridegamos cigaretės ir į sceną įvedamas net tikras šuniukas.
Tačiau tokiu būdu ir pats Dainiaus Kazlausko spektaklis tampa dvisluoksnis: iš pirmo žvilgsnio jis daugiau kritikuoja tą pernelyg modernų ir sudėtingą teatrą, tačiau, pasitelkdamas nepridegtas cigaretes, tuščias stiklines (rūkyti ar gerti scenoje jau net nebe modernu, o natūralu), spektaklio metu perstumdomas dekoracijas, jis padaro teatrą modernų ir kalbantį apie sudėtingus ir dažniausiai paprastesnio žiūrovo nesvarstomus dalykus. Tačiau kaip ir kiti minėti spektakliai šis nesiekia besti pirštu ir parodyti atsakymą: jis veikiau atgaivina primirštą temą.
