Rusijoje kontrkultūros nebuvo, - sako teatro kritikė ir režisierė Marina Davydova. Jos spektaklis „Checkpoint Woodstock“, šįmet pastatytas Hamburgo „Thalia“ teatre, drauge su „Amžinąja Rusija“ (Berlyno HAU teatras) toliau pažindina Vakarus su Rusijos istorija ir bando įteigti, kad nieko gero iš Rusijos nereikėtų tikėtis - bent jau artimiausią amžinybę. Utopijos pabaiga turėtų būti ir iš Vakarų pusės.
O viskas rodėsi taip šviesu: girta atlapaširdžio Jelcino epocha, neo-post-liberalizmas, atsivėrusios rinkos ir širdys, Aleksandrovo choras su „Leningrad Cowboys“ Helsinkyje plėšia „Delilah“... Tai buvo laisvi laukiniai 90-ieji. Šiandien prasčiau, ir utopijos muziejui jau reikia kurti parodijų klipą su jūreiviais, traukiančiais „Let It Be“ - gyvų tokių nebeliko. Durys užsidarė drauge su blizgančia geležine uždanga.
Antroji diptiko dalis primena pirmąją, tačiau skirtumai akivaizdūs ne vien dėl muziejų eksponatus pakeitusių aktorių. Pasivaikščiojimas po „Amžinosios Rusijos“ parodą buvo diktatoriškai struktūruotas ir didaktiškai sustyguotas pamokomis vakariečiams, kurios virto štampais Rytams. Naujasis kūrinys kaip tik įdomus savo laisvesne struktūra ir kiek padrika scenos komunikacija su sale. Kūrybos metodas išlieka tas pats: tyrimas, šaltinių nagrinėjimas, jų pavertimas monologais, dokumentinės iliustracijos ir trumpi dialogai. Regis, patenkame į tą patį muziejų, tik prieš įeidami į jį (fiziškai persikeldami į kitą erdvę sėsti ant grindų, nes Vudstokas) išgirstame ilgą ir puikų muziejaus vadovo monologą, kurį be priekaištų ir su pasigėrėtinais muzikiniais intarpais atlieka Felixas Knoppas.
Išeities taškas taiklus: Rusijoje Vudstoko festivalio 50-čio proga atidaromas muziejus „Checkpoint Woodstock“ kaip JAV ir Rusijos suartėjimo ženklas. Pavadinimas yra ir geras brendas, ypač vokiečiakalbiams - šiandien, Berlyno sienos jubiliejaus dėka perėjimo punktų, tų checkpointų atmintis dar sykį prikelta, tad pataikyta į dešimtuką. Užtat humoras tame punkte ganėtinai priplėkęs, lyg būtų ištrauktas iš nulakuotų Rusijos televizijų: kairėje draugiškas JAV barmenas su kokteiliais, dešinėje - mechaniškų judesių kareivis su šautuvu. Situacija nupiešta, bus improvizuojama šia tema.
Tačiau ne tiek svarbios paralelės, šalių nesuderinamumas ar citatos (perinterpretuota Rusijos URM atstovės Zacharovos „Kalinka“), kiek taikli dabartinės Rusijos politikų strategijos analizė: šiandien Rusijai nebesvarbu atrodyti, svarbu būti. Negražu okupuoti kitą šalį? - bet dabar ji mūsų! Negerai Putinui vėluoti? - bet visi jo laukia ir jam paklūsta! Kitų žeminimas taip pat tapo nuolatine politikos dalimi (pagalvokime apie tai, moderniojo mobingo aukos). Dar vienas svarbus akcentas - tai, ką Davydova vadina apropriacija, bet ne meninėje erdvėje tai yra pasisavinimas, vagystė: nors atidaromas Vudstoko muziejus, jis panaudojamas šalies galiai tvirtinti ir kitiems gąsdinti, jo atmosfera yra toliausiai nuo Vudstoko. Putino taktika dešifruojama taikliai, klausimas tik, kiek ji užkrečia visą šalį. Bet krečia.
Tad seniems hipiams ir vėl belieka pasitraukti į savo budizmus ir / ar alkoholį. Analizuodama jaunimo protestus savo „pjese“ Davydova daro išvadą, kad priešingai Vakarams su jų barikadomis Paryžiuje ar Kalifornijoje, rusų kontrkultūros nebuvo, nes ji negalėjo griauti to, ką revoliucija jau buvo sugriovusi (t. y. buržuazinį sluoksnį). Todėl hipiai ar tiesiog jiems prijaučiantieji nukeliavo meditacijų, nirvanos paieškos keliais, ir dėl to girdisi savotiškas kūrėjų priekaištas jiems. Filosofiškai gražu ir logiška, bet paralelės tarp pusrutulių nesitiesia, nes vienoje pusėje vargu ar buvo įmanoma rinktis. Tie, kas išėjo protestuoti, buvo ne hipiai, o disidentai, ir jiems jų kontrkultūra kainavo daugiau nei 2 metus nelaisvės už vinilų platinimą.
Taip pat itin abejotinai nuskamba mintis, kad 7-8 dešimtmečių protestai Vakaruose nieko nepakeitė: negi kažką pakeisti galima tik nuvertus valdžią, o nenuvertus tik pralaimėti? Pačią kultūros kaitą siūlo bent pusė šio spektaklio eksponatų ir net tai, kad toks spektaklis statomas apskritai. Pernelyg daug laisvės, meilės ir gėlių vamzdžiuose, kad tokia epocha nugrimztų į nebūtį. Ir kiek tokių grimzdo, valdžias nuvertusių?
Todėl panašu, kad didesnę dalį spektaklio biudžeto surijo autorinės teisės - toms ikoninėms 1968-ųjų jaunimo protesto nuotraukoms, epizodams iš „Apokalipsės dabar“ ir „Zabriskie Point“, rusų bardų dainoms. Muziejaus vadovo monologe daug įvairios egzotikos, kuri įdomi toje šalyje negyvenusiems, bet drauge iškyla atrankos ir saiko problema. Žavu žaisti Ginsbergu ir Ginzburgu, plokštelėmis ir vardais, abejotinomis ir logiškomis paralelėmis, tik kada pabaiga? Laimei, „This is the End“ nesudainuojamas. Užtat kyla mintis, kad asmenybių pasaulį pakeitė selfių triukšmas ir šou rinka, seniai palaidojusi visas utopijas. Šis spektaklis taip pat idealus jos kūrinys.
Laimei, esama netyčinio nesuplanavimo, prastų šokėjos žingsnių, ir praėjus porai dienų aš labiau prisimenu tą nevykusį rusišką bardakėlį prie muziejaus durų nei protingas mintis. Visgi scena kartais nesuplanuojama.
