Lėlių ir objektų teatre visada negaliu atsižiūrėti to, kaip aktoriai rūpinasi savo sceniniais partneriais – lėlėmis, kėdutėmis, veidrodėliais, kiškiais, antimis, traukiniais, žibintais ir suoliukais. Jie kantriai laukia, kol jų liūtai paskaitys knygą, kol jų trijų centimetrų ūgio vilkikų vairuotojai už degalinės kampo pasiusios, kol jų lapės pasikuis konteineriuose, kol jų skeletukai pasižiūrės į savo atvaizdus veidrodžiuose, o į saują telpančios pabėgėlės tualetuose pamigdys kelių milimetrų dydžio kūdikius.
Visi šie epizodai – iš šių metų tarptautinio lėlių teatro festivalio „Materia Magica“, į kurį vykau žiūrėti Nordlando vizualiojo teatro „Figurteatret“ (Norvegija) spektaklio „Edita ir aš“, bet kartu pamačiau ir nemažai kitų. Dar kartą įsitikinau, kad Klaipėdai šis festivalis tinka – šio miesto senamiestis pats pilnas skulptūrų, piešinių, nedidelių objektų, žvelgiančių pro kiekvieną langą, lyg lūkuriuojančių, gal juos kas pamatys.
O „Materia Magica“ tikrai moko pamatyti – daugelis festivalio „svečių“ yra tokio dydžio, kad prapultų bet kurioje didesnėje scenoje. Todėl jiems reikia ypatingų scenų – platformų, stalų, rėmų, pakylų. Tiesa, kokio dydžio bebūtų lėlės ir objektai, teatre jie visada pažadina intymaus ir jautraus ryšio su kitu temą. Kai kurie aktoriai objektams skolina savo jausmus, kai kurie leidžia jiems jausti patiems, bet už juos pasakoja istorijas. Kiti apskritai išlieka nematomi – visą poveikį perduoda bežadėms būtybėms, kurios kartais nė neturi veidų – tėra kokie nors kvadratėliai, trikampėliai ir skrituliai, kurių poveikis ne silpnesnis, nei ryškiau personifikuotų personažų.
Spektaklio „Edita ir aš“ lėlė, atliekanti iš mirusiųjų trumpam prisikėlusios dainininkės Édith Piaf vaidmenį, – žmogaus dydžio, didžiulėmis žydromis akimis, garbanotais plaukais (lėlės dailininkas spektaklio aprašyme nenurodytas). Ją valdo režisierė ir aktorė Yael Rasooly (Izraelis). Lėlė – lygiavertė jos scenos partnerė: net nežinia, kuri iš jų tikresnė ir paveikesnė. Darbas su objektais, lėle ir kitais „personažais“ šiame kūrinyje – operatyvus, dinamiškas, dažnai priverčiantis tyrinėti, kaip vienas žmogus sugeba sukurti įspūdį, jog šalia jo slapta dirba kažkas kitas: kaip ji taip padarė, kad atrodytų, jog ją laiko šeši vyrai? Ir lėlininke, ir dramos aktore viename kūrinyje dirbanti Yael Rasooly savo lėlės nė akimirkai neapleidžia – jos balso moduliacijos ir kūniška dinamika, nuolat balansuojanti tarp nuosavo ir lėlės kūno, kuria įtikinamą ir harmoningą dviejų personažų partnerystę. Jųdviejų santykį stebėti jauku ir paprasta – tarp aktorės ir lėlės užsimezgęs juntamas ryšys, lėlės motorika – preciziška, neatsiliekanti nuo gyvo kūno, o lėlės veidas pilnas šiek tiek hipertrofuotos, bet darniai su šalia veikiančiu gyvu veidu derančios mimikos.
„Edita ir aš“ tik iš pirmo žvilgsnio primena prašmatnų šou su visiems žinomomis dainomis – ilgainiui ima smelktis sunkiai pakeliama, gerklėje stringanti prievartos prieš moterį tema. O kai pasibaigus plojimams aktorė lieka scenoje ir lyg tarp kitko užsimena apie spektaklio autobiografiškumą, spragteli žmogiška empatija: nors tai galima vadinti manipuliatyviu triuku, tokia mintis nekyla. Tai – tikra, todėl ir veikia. Ir tai legalu.
Pradėjusios nuo dainavimo pamokų, nuo kvėpavimo diafragma, vokalinės išraiškos ir prancūziškai žavingos artikuliacijos, dvi moterys suka prie santykio su vyrais: lėlė Édith trokšta darkart prisiliesti prie mylimojo Marselio (jam atstovauja groteskiškas žmogaus ūgio lėlės torsas ir mažutė ringe besikaunanti lėlytė), o aktorės kuriama Ji tyrinėja vyriško smurto pasekmes moteriškai būčiai. Dainavimo pamokas vis trikdo teisėsaugos skambučiai, tardymo policijoje prisiminimai ir galų gale – patirtos prievartos rekonstrukcija, iš esmės pakeičianti suvokimą, ką šiai moteriai reiškia dainuoti. Nesiliauti dainuoti Édith Piaf dainas jai įsakinėjo ir prievartautojai.
Po paskutinių scenų mintyse iš naujo susikalibruoja visas spektaklis – pasikeičia visa ko prasmė. Visai kitaip suskamba dainavimo pamokos, kuriose be šio konteksto Édith Piaf mokinė atrodė tiesiog kukli moteris, negebanti uždainuoti iš visos gerklės. Staiga paaiškėja, kad tokia pamoka jai prilygsta retraumatizuojančiam kankinimui. Pagaulus, įtraukiantis, kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.
Vis dėlto turbūt labiausiai spektaklyje „Edita ir aš“ veikia aktorės gebėjimas valdyti dėmesį trikampyje „aš – lėlė – publika“: ji su viskuo nuolat palaiko tiesioginį ryšį. Ir nuo auditorijos ji neatsiriboja – dialogas su žiūrovais yra svarbi spektaklio dalis: čia klausiama jų nuomonės, jie kviečiami dainuoti ir pamažu verčiami suprasti, jog tai, kad jie klauso, kad jie girdi, yra ne pridėtinis, o esminis transformacijos veiksnys. Spektaklio struktūra, tema ir lakoniškas, trumpas asmeninis atsivėrimas priminė neseniai pristatytą Oskaro Koršunovo ir Eglės Jackaitės monospektaklį „Šventoji“: jame poveikis irgi konstruojamas per žongliravimą tarp personažo ir kalbėjimo „nuo savęs“. „Edita ir aš“ viską daro lengviau, humoristiškiau ir mažiau dramatiškai, tačiau kerta stipriau. Galbūt lemiamą kirtį čia uždeda meistriška lėlės egzistencija šalia žmogaus: viena vertus, lėlės buvimas ir jos kontrolė atveria moters objektiškumo temą, kita vertus, lėlė atgyja tada, kai žmogus to panori. Lėlė prognozuojama, nes negyva. Jos prigimtis nesmurtinė. Galbūt tai šįkart ir yra svariausia priežastis veikti kartu.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
