Lapkričio 8 ir 9 dienomis Valstybinis jaunimo teatras po maždaug metų pertraukos vėl pakvietė į provokuojantį spektaklį. Praėjusiais metais matėme „Kovos klubą". O šiemet scenoje - šiuolaikinės lenkų pjesės pastatymas. Agnius Jankevičius režisavo anarchistiškai nusiteikusio Paweło Demirskio „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų". Ir taip papildė vis dar labai skurdų lietuvių socialiai angažuoto teatro sąrašą.
Antraštinės dramos
Paweło Demirskio dramoje, paremtoje realiais įvykiais, pasakojama apie itališkų šaldytuvų fabriko darbininko žūtį. Šis įvykis įtraukia į veiksmą jo žmoną (Agnė Ramanauskaitė), seserį (Aušra Pukelytė), kompanijos valdžią (Aleksas Kazanavičius, Ignas Ciplijauskas, Giedrius Arbačiauskas), darbininkus (Sergėjus Ivanovas, Simonas Storpirštis), advokatę (Dovilė Šilkaitytė). Spektaklyje kalbama apie tiesos paieškas, paprasto, mažai išsilavinusio žmogaus mėginimus susigaudyti susidūrus su turtinga kompanija įpratusia problemas spręsti atitinkama pinigų suma.
Tokios temos, ypač jei nagrinėjamos remiantis realiais įvykiais, yra puiki medžiaga socialiniam teatrui. Tokio teatro Lietuvoje turime itin mažai, o dar mažiau turime tekstų jam. Tad aktyviausiai šioje srityje dirbantis Agnius Jankevičius renkasi arba užsienio autorių tekstus, arba juos kuria su aktoriais. Lenkų dramaturgo tekstas ne tik pasakoja apie konkrečią situaciją, bet taip pat kelia išsilavinimo reikšmės, teisingumo, sąžinės klausimus. Tad gali būti įdomus ir Lietuvoje, kur pjesę inspiravusi istorija ne tokia aktuali.
Kaip dažnai nutinka socialiniame teatre, norint atskleisti aktualijas, antraštines dramas, spektaklyje galima pamatyti veikiau tipus nei pilnakraujus personažus. Čia svarbesnė pozicija, forma, idėja, tad psichologinė vaidyba dažnai net nereikalinga. Tad žiūrint spektaklį Kazanavičiaus, Ivanovo, Arbačiausko pasirinkimas įkūnyti italų vadovo, darbininko, lietuvių vadovo tipus atrodo taiklus.
Taikliai parinktos ir moterys aktorės. Maloniai nustebino Agnė Ramanauskaitė, gražiai perteikusi tragediją išgyvenančios moters dramą. Kiek sudėtingiau su savo monologu susitvarko seserį vaidinusi Aušra Pukelytė. Jai atskleisti vidinę įtampą, frustraciją šiuo metu dar ne visiškai pavyksta. Iš kitos pusės, žiūrint premjerą susidarė įspūdis, kad įtampos augimas apskritai yra šio spektaklio problema.
Neįskeltos kibirkštys
Spektaklyje sunkiai auganti įtampa susijusi su kartais užsitęsiančiais monologais, kuriuose keliami klausimai galėtų įelektrinti žiūrovus. Tačiau Valstybinio jaunimo teatro salė tam labai nepalanki: scena per aukštai, aktoriai per toli, kad būtų sukurtas artimas santykis ir pavyktų kreiptis tiesiai į žiūrovą, kuris galbūt pergyvena dėl tų pačių dalykų, kaip ir pjesės veikėjai.
Kita problema, trukdžiusi užauginti reikiamą įtampą, išryškinti problematiką ir sukurti vientisumą, buvo muzika. Jau pirmi akordai pribloškė: nejaugi socialinis teatras gali kliautis nuvalkiota (nors ir neabejotinai puikia) klasikinio roko daina „Stairway to Heaven"? Iščiustytas elektrine gitara brazdinantis vaikinukas (gyvai muziką atliekantis pats spektaklio kompozitorius Jonas Sakalauskas) neturi nieko bendra su socialiniu teatru. Pasakojamoje istorijoje pernelyg daug įtampos, konfliktų, kad švelnios dainos (dar kartojama ir „Radiohead" „No Surprises") netaptų bereikalingu, neiškalbingu kontrastu veiksmui. Nors parinkta muzika ir turi spektakliui svarbaus jautrumo, tačiau jai pritrūksta kovos, įtampos, grubumo.
Vis dėlto sėkmingai buvo pasirinkta atspindėti italų kultūrą Al Bano ir Romina Power daina „Felicita": daina tokia nuvalkiota, taip gerai žinoma, kad labai tinka pabrėžti personažų demonstruojamą itin siaurą kultūros ir apskritai pasaulio suvokimą. Daina tampa ironišku komentaru.
Ką davė, ką atėmė
Žiūrint spektaklį buvo malonu ne tik matyti, kad Lietuvoje pamažu kuriamas ir įtvirtinamas socialinis teatras, bet ir tai, kad pjesė sumaniai pritaikyta lietuviams (ir visų pirma - vilniečiams): minimi vietovardžiai, pavardės, Lietuvoje gimusi Jono Pauliaus II mama mums padeda jaustis artimesniems Demirskio tekstui.
Tačiau „Nesistebėk..." yra mažiau paveikus spektaklis nei Agniaus Jankevičiaus kadaise statyta „Poliklinika", kur buvo kalbama apie visų mūsų kiemą, t.y. mūsų šalį. „Poliklinika" buvo paveikesnė todėl, kad buvo vaidinama kamerinėje erdvėje, kur aktoriai ir žiūrovai galėjo tapti bendrininkais, aktoriai turėjo galimybę kur kas intymiau žiūrovams išsakyti asmeniškai svarbias temas.
Nors šį kartą dramaturgija ir režisūra jau gerokai stipresni, scenografija kur kas kūrybingesnė (tai, regis, vienas geriausių pastarojo meto Lauros Luišaitytės darbų), santykis su žiūrovu užmezgamas gerokai sunkiau. O juk teatre, ypač socialiai angažuotame, artimas atlikėjų ir žiūrovų santykis itin svarbus.
Šį kartą Jaunimo teatre matėme ir girdėjome įdomią šiuolaikinę dramą, aiškų režisieriaus sprendimą, tiksliai sukurtus tipus, gerą Lauros Luišaitytės scenografiją ir netinkamą muziką netinkamoje erdvėje. O tai yra daug daugiau nei dažname pastarojo meto spektaklyje.
