Ko gero, nėra kitos Lietuvoje taip apdainuotos, aprašytos ir mitologizuotos meilės kaip Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės. Šią legendine tapusią istoriją primena jų laiškai ir pasakojimai apie karaliaus pėsčiomis iki Vilniaus atlydėtą mirusios žmonos karstą, kad išpildytų jos paskutinį norą - būti palaidotai gimtinėje.
Kuo ši graži ir sentimentali, bet ilgainiui subanalinta istorija galėjo sudominti aštrų visuomenės kritiką Joną Vaitkų? Naujausioje savo premjeroje „Barbora ir Žygimantas“ režisierius nesistengia atspindėti aštrios socialinės problematikos ar iškelti dabarties skaudulių (kaip darė paskutiniame savo pastatyme Jaunimo teatre „Patriotai“), tačiau siekia atkreipti žiūrovų žvilgsnius į amžinąsias vertybes. Šįkart jas atstovauja Barboros ir Žygimanto meilė - nereikalingas sraigtelis valdžios ir politikos mechanizme.
Spektaklio pamatu režisierius pasirinko eiliuotą Jono Griniaus dramą „Gulbės giesmė“, tačiau ją gerokai pakeitė, išskaidė ir sukeitė scenas. Įdomus režisieriaus sprendimas pjesės pabaigą perkelti į spektaklio pradžią, ją papasakojant per videoprojekcijas (videodizaineriai Paulius Juodzevičius, Rūta Vaitkevičiūtė) su parareliai už jų judančia Barboros (Severija Janušauskaitė) laidotuvių procesija.
Scenografijoje, pakoregavusioje ir scenos formą, Vaitkus naudoja scenos-tribūnos principą. Į priekį, beveik virsdami į žiūrovų salę, savo tiesas rėkdami gina lenkų didikai, svarbiausios Barboros išpažintys per maldą ir pokalbiai su būrėja Zerida taip pat vyksta maksimaliai sceną priartinus prie žiūrovų. Kaip ir pats režisierius komentavo savo spektaklį, moteriškoji linija jame labai svarbi. Itin ryškus ir dviejų moterų - Bonos (Kristina Andrejauskaitė), atstovaujančios purvinai valdžios politikai ir Barboros, stovinčios amžinųjų vertybių pusėje, susikirtimas.
Jonas Vaitkus eliminuoja beveik visas pjesės moteris ir į pirmą planą iškelia Barboros dramą ir istoriją. O ir visos likusios, išskyrus Boną, yra veikiau simboliai nei gyvi charakteriai: Kotryna, kurią atstovauja tik Eglės Špokaitės balsas ir portretas videoprojekcijoje, Diana (Emilija Latėnaitė-Bieliauskienė) - koketiška to meto rūmų dama, apskritai reprezentuojanti visą ritualizuotą ir suteatralintą rūmų gyvenimą, Zerida - mistifikuoto, paslaptingo burtų ir magijos pasaulio atstovė. Tik Bona - aiški ir ryški opozicija Barborai - gali su ja lygintis charakterio gilumu ir stiprumu. Tai šalta ir racionali politikė, žongliruojanti žmonių likimais. Raudonas oficialus kostiumėlis ir elegantiška skrybėlaitė atstovauja jau šiandienos Europos monarchų madai. Spektaklio pradžioje kruvino kaspino motyvas perskrodžia svajingą videoprojekcijų mėlį taip, kaip Bonos neapykanta vėliau laužys Barboros ir Žygimanto meilę, o monarcho regalijos - valdžios rutuliai su kryžiais - kabo veikėjams virš galvų kaip grėsmingas Damoklo kardas, bet kada galintis nukristi.
Taiklus režisieriaus sprendimas pagrindinį vaidmenį skirti jaunai aktorei Severijai Janušauskaitei. Jos Barbora yra viso spektaklio centras, nepaprastai gyva ir natūrali, ant šio personažo laikosi visa spektaklio poetinė pusė. Ji iškyla greta visų kaip mylinti, kenčianti ir pasiaukojanti moteris. Aktorė kiek keičia nusistovėjusį nuolankios Barboros įvaizdį. Šiame spektaklyje ji nėra tiesiog silpna, lengvai stumdoma figūra politikų žaidimų aikštelėje. Iš jos plaukiantis išdidumas duoda atkirtį Bonos paniekai. Ryškus jos kontrastas su Bona išryškėja jau pirmojo susitikimo scenoje, kur jų pokalbis vyksta iš viršaus krintant Lotaringijos kryžių įrėminančioje šviesoje. Barbora ateina pasikalbėti su jos nekenčiančia vyro motina, o Bona į marčią žiūri kaip į nereikalingą kaladėlę politinėje dėlionėje. Rėksmingai besiplūstanti Bona kelia šleikštulį, o jos įžeidimus išklausanti Barbora skatina pagarbą. Rafinuotas Bonos kostiumėlis - tarsi ginklas prieš Barboros atvirumą ir gerumą reprezentuojančią baltą suknelę.
Tik antrame veiksme kostiumų dizainerė Agnė Kuzmickaitė įvelka Boną ir Barborą į stilizuotus vaizduojamojo laikmečio apdarus - Renesanso epochos puošnumą menančias pūstas tiulines suknias. Juoda Bonos suknia pasirodo kaip aiškus Barboros mirties pranašas.
Senato susirinkimo scenoje raudonio gausa iš karto parodo, kad čia padėties šeimininkė Bona. Žygimantas, kurio pečius susirinkimo pradžioje dar gaubia raudonas šalis, vėliau jį nusiima, taip atsisakydamas bet kokio pavaldumo ir paklusnumo motinai. Susirinkimo dalyvių patosu ir patetika dvelkiančios kalbos prieš Barborą kontrastuoja su tyliais ir slopinamais Radvilų Rudojo (Kostas Smoriginas) ir Juodojo (Vidas Petkevičius) pasipriešinimais.
 |
| Žygimantas - Algirdas Latėnas ir Barbora - Severija Janušauskaitė: meilė ar santūrumas? Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Vaitkus spektaklį pavadino „poetine improvizacija“, tačiau aštri aktorių vaidybos maniera ir scenų statiškumas žanrą paneigė. Poetiškumo netrūko tik Barboros paveiksle. Spektaklis yra apie Barborą ir jos meilę. Keistas režisieriaus pasirinkimas spektaklį pavadinus „Barbora ir Žygimantas“ šalia vaidybos ir išraiškos prasme nepaprastai stiprios Severijos Janušauskaitės Barboros pastatyti toli gražu ne įsimylėjusio ir kenčiančio valdovo-vyro Algirdo Latėno Žygimantą. Jo santūrumas ir ramybė, lyginant su Barboros emocionalumu, paverčia jį tiesiog abejingu susidorojimo su žmona stebėtoju. Tad ir Žygimanto, kuris tarsi ištirpsta tarp kitų veikėjų, vardas pavadinime atrodo nereikalingas.
Būrėją Zeridą Vaitkus sutrejina (Aldona Bendoriūtė, Dovilė Šilkaitytė, Eglė Špokaitė) ir jos primena tris likimą aiškinančias Shakespeare´o „Makbeto“ laumes. Režisierius išryškina Zeridų liniją, spektaklyje jos kone visąlaik scenoje, tarsi nuolat stebinčios ir lemiančios įvykius. Apšvietimo sukurtos žvaigždės sukasi veikėjams virš galvų, tarsi spręsdamos jų likimą, o Zeridos išskaito tas žvaigždes Barborai. Barboros bendravimas su Zeridomis - tai pavojingas prisilietimas prie mistifikuoto demoniško pasaulio.
Tiek pirmąjį, tiek antrąjį veiksmus pradeda ilgi videoprojekcijų iliustruoti prologai, kurie duoda ženklus apie būsimus įvykius. Vaitkus akivaizdžiai žaidžia spalvų reikšmėmis ir motyvais. Vizualioji spektaklio pusė labai konceptuali, dar neprabilus aktoriams, aiškiai nubrėžianti būsimo konflikto kontūrus. Per visą spektaklį į sceną vis įsiridena didžiulis plastiko rutulys - iš Barboros ir Žygimanto meilės dirbtinai išpūstas didžiulis burbulas, visus šokdinantis ir įsukantis veiksmą. Antroje dalyje scenografijai teikiama reikšmė virsta iliustratyvumu - tarsi negalintys vienas kito pasiekti Barboros ir Žygimanto likimai virš veikėjų iškyla butaforinės plaštakos.
Tačiau labai stipri vizualioji pastatymo pusė, kuria ir grindžiamas visas spektaklis, padaro meškos paslaugą esminiam spektaklio elementui - ji gerokai pralenkia aktorines scenas, kai be vaizdinės pagalbos reikia bendrauti prieš žiūrovus. Jau pirmasis Radvilų Rudojo ir Juodojo dialogas pasirodo statiškas ir nuobodus. Tai pasakytina ir apie vėlesnes scenas.
Pagal rekvizito gausą ir suburtą įvairių Jaunimo teatro kartų stiprią trupę atrodo, kad premjera turėjo būti didžiulis įvykis Lietuvos teatriniame gyvenime, tačiau režisieriui užsižaidus su vizualumu, o aktoriams sunkiai susitvarkant su monologine pjese pritrūko vieno iš esminių spektaklio elementų - veiksmo, kurį pakeitė aktorių statiškumas.
