 |
| Ivona tarp undiniškų ir plepių rūmų damų |
Ekscentriškojo Witoldo Gombrowicziaus pjesė „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ (puikiai išversta šio rašytojo kūrybos žinovės Irenos Aleksaitės) režisieriaus Jono Vaitkaus ir Jaunimo teatro planuose buvo jau seniai, bet dėl įvairių priežasčių vis atidėliota. Praėjusį savaitgalį pagaliau įvykusi premjera neatrodo bent kiek pavėlavusi.
J. Vaitkus visada, ir ypač pastaruoju metu, stebina ir neįtikimais darbo tempais, ir pasirenkamos dramaturgijos įvairove. Nors pasitaiko, kad pasirinkimo motyvus ir režisieriaus santykį su literatūros kūriniu įžvelgti būna sunkoka, vis dėlto dažniausiai jis labai aiškiai suformuluoja savo poziciją, kuri anaiptol ne visada sutampa su autoriaus.
Šį sykį pjesės autorius ir režisierius yra tikri sąmokslininkai. Jei W. Gombrowiczius galėtų išvysti šį „Ivonos“, parašytos beveik prieš 70 metų, pastatymą, turbūt liktų patenkintas. J. Vaitkus su savo komanda sukūrė sceninį reginį, iš tiesų vertą intelektualiai akiplėšiško W. Gombrowicziaus teksto. Čia susijungia absurdas ir satyra, groteskas ir farsas, tiesmukumas ir sąmojaus subtilumas, sarkazmas ir teatrališka žaismė, karnavalinis vulgarumas ir intelektualinės įžvalgos.
Nepakenčiamai neperprantamos, nekilmingos, neišvaizdžios, neseksualios, nedrąsios, nelinksmos ir kitaip su išrinktųjų aplinka nesuderinamos Ivonos istoriją spektaklio kūrėjai iš rūmų perkelia į tikrų tikriausią paplūdimį. Tasai paplūdimys – su persirengimo būdelėmis, mediniais takeliais per smėlį, kurį atstoja šviesiu audeklu aptrauktas minkštas čiužinys, ir videoprojekcijoje tyvuliuojančia jūra, kurioje retsykiais pliuškenasi undiniškos ir plepios rūmų damos.
Tačiau visa ši nerūpestingumo ir nuobodulio oazė (o iš tikrųjų, kaip vėliau paaiškėja, – sužvėrėjusių cinikų irštva) nuo žiūrovų atskirta aukšta geležine tvora, ant kurios, be kita ko, kabo ženklas „Eiti draudžiama“. Šmaikščiam Gintaro Makarevičiaus scenovaizdžiui antrina Sandros Straukaitės kostiumai, farsiškai išdidinantys paplūdimyje nenuslepiamas kūno dalis.
Intriga užsimezga, kai šio aukštuomenės rezervato vyriškosios lyties gyventojus nepaprastai sudomina nežinia iš kur atsiradusi „nevėkšla“ Ivona, nepakeliamai nepanaši į visas kaip viena rūmų damas. Ivoną, sukėlusią tokią sumaištį, nors per visą spektaklį teištarusią vos porą frazių, suvaidino teatrologė, buvusi Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Ingrida Daunoravičiūtė.
 |
| „Ji taip mane nervina, kad aš ją vesiu“, – sako Filipas (Andrius Bialobžeskis) apie Ivoną (Ingrida Daunoravičiūtė). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
„Ji taip mane nervina, kad aš ją vesiu“, – pareiškia paaugliškas sosto paveldėtojas kunigaikštis Filipas (jį vaidina aktorius Andrius Bialobžeskis). „Tu ką, rimtai toks paradoksalus?“ – sutrinka Rolando Kazlo karalius Ignotas. „Tai evangeliška mūsų sūnaus dvasia“, – bandydama kaip nors išvengti skandalo randa paaiškinimą Severijos Janušauskaitės karalienė Malgožata.
Ivonos atsiradimas rūmuose pažadina karališkosios šeimos instinktus, skatina keisčiausią jų elgesį. Galų gale kiekvienas jų randa priežastį Ivoną nužudyti. Pavyksta tik Šambeliono (aktorius Tomas Kizelis) planas užspranginti ją karoso ašakomis. Finalinėje pragaištingos vakarienės scenoje peržengiamos linksmo groteskiško karnavalo ribos ir pasklinda realios grėsmės atmosfera. Šou tęsiasi, o Ivonos kūną išsitempia toks pat nelaimėlis Inocentas (aktorius Nerijus Gadliauskas).
Teatro kalbos požiūriu šis J.Vaitkaus spektaklis – anaiptol ne naujiena, tačiau šiandieniniame kontekste jis pasirodė gyvas ir aktualus. „Ivonoje“ knibždėte knibžda aliuzijų į šiandieną: popkultūrą, visuomenės būklę, asmenybės krizę ir, be abejo, politiką. Labiausiai džiugina ryškūs, kūrybiniu užsidegimu spinduliuojantys aktorių darbai.
Pirmiausia norėtųsi išskirti netikėtą R. Kazlo (kuris akivaizdžiai jaučiasi atsidūręs savo stichijoje ir tuo suteikia daug džiaugsmo publikai) ir neseniai aktorystės studijas baigusios S. Janušauskaitės duetą: jų karališkoji pora įkūnija visą W. Gombrowicziaus stiliaus paradoksalumą ir įžūlumą.
Taip pat netikėtas arba primirštas aktorinių individualybių puses atskleidė ir T. Kizelio, N. Gadliausko, A. Bialobžeskio, Arnoldo Jalianiausko (jis – ir spektaklio muzikos autorius), Aušros Pukelytės, Arūno Storpirščio vaidmenys – „elito“ kvailybės ir bukumo kvintesencija.
O Kristinos Andrejauskaitės, Dalios Morozovaitės, Danutės Kuodytės, Astos Baukutės, Renatos Kutinaitės ir Vytauto Taukinaičio taikliais štrichais sukurti personažai dar labiau išryškina rūmų aplinkos fantasmagoriškumą.
Smagu jausti „Ivonos, Burgundo kunigaikštytės“ kūrėjus solidarizuojantis su W. Gombrowicziaus dienoraščiuose išsakyta mintimi, kad „netgi kvailystė, netgi neteisybė nepaguldys tavęs ant menčių, jei įstengsi jomis žaisti“.
