Kadaise Juozas Miltinis galėjo pasakoti legendas apie savo Paryžių - Charles´o Dullino „Atelier“ Dorselio gatvės 43-iajame name, draugus Jeaną Villarą ar Jeaną Louis Barrault, pas kurį gyveno Didžiojoje Augustinų gatvėje, šio namo palėpėje vykusius susitikimus su to meto Paryžiaus teatralais, menininkais, poetais. Šiandien Olga Generalova, Rimo Tumino mokinė, pakviesta į Oskaro Koršunovo teatro Ateljė Ašmenos g. 8 namo palėpėje, ne tik pristatė „Publiką“ pagal Peterio Handke´s pjesę „Publikos išplūdimas“, bet ir bandė suvokti, kad režisieriaus ir aktoriaus profesija nėra vien amatas.
Kodėl Oskaro Koršunovo teatras pasikvietė šią jauną menininkę po savo stogu? Ar tai tik repertuarinio teatro būtinybė? Tai teatro, kuriam neužtenka šiandienos tradicijų, teatro, ignoruojančio miesčionišką skonį, rizika ir aktyvi naujo dialogo su publika paieška.
O. Generalovai pasisekė, nes šį spektaklį vertino OKT teatro „užauginta“ publika, kurios vertinimo kriterijai skiriasi nuo kitų teatrų publikos. Tačiau spektaklis, lyg ir galėjęs toliau plėsti savo auditoriją, virto laboratoriniu eksperimentu. Gal taip atsitiko dėl vidinio nerimo, gal dėl to, kad daugiau kaip prieš metus gimęs mažas stebuklas po kiek laiko nebegali būti pakartotas, o gal dėl to, kad repetuojant nejučiom buvo pažeisti pagrindiniai dramos teatro principai.
P. Handke´s kūrinys išsaugojo „skandalingumą“ ir teksto aštrumą, nors šio spektaklio kūrėjai smarkiai nutolo nuo teksto, manydami, kad yra kūrybiškesni ir išradingesni už šį intelektualą - romanistą, poetą ir dramaturgą. Todėl pobeketiškojo laikotarpio austrų rašytojo tekstai šiandieninėje O. Generalovos „Publikoje“ kitokie nei tie, kuriuos aktoriai pirmą kartą suvaidino 2008 m. vasaros pradžioje Vilniaus mažajame teatre. Stoti į akistatą su tokiu autoriumi - nereiškia improvizuoti iki begalybės, kai pritrūkus elementaraus sąmojo, pasipila keliagubi keiksmai - aptarnaujančio teatro kasdienybė. Gal aktoriai atsipalaidavo ir patingėjo prisiminti kažkada išmoktus unikalius tekstus?
Geri autoriai nereikalauja ypatingo dėmesio - reikia mokėti perskaityti ir ištarti jų mintis. Ankstesniajame spektaklyje taip ir buvo: prieš žiūrovus stovėjo aktoriai, kurie be sureikšmintų pauzių ar tariamai „daugiaprasmių“ žvilgsnių tiesiog prabilo į žiūrovą, kuris juos suprato nuo pat pirmų sekundžių ir nenorėjo paleisti. Šį kartą aktorių ir publikos ryšys buvo tariamas, aktoriai „vilko“ vieną sceną paskui kitą. Jiems publika tapo nesvarbi, nors visą laiką, sugriovę ketvirtąją sieną, bandė su ja bendrauti. Viena žiūrovė net pasiūlė jiems „atsiknisti“, ir teisingai padarė, nes spektaklis - ne gatvė, kur kiekvienas turi teisę tau lipti ant galvos.
Reikia suprasti, ar vaidini tekstą, ar jį kuri, ar reklamiškai slepiesi už kito teksto. Daugelis dar prisimena Federico Garcijos Lorcos „Publiką“, kurią režisavo Gintaras Varnas. „Publikų“ dabar daug, kaip ir publikos, kuri eina žiūrėti spektaklių.
Valentinas Masalskis, mūsų teatro maištininkas, dar 2001 m. Nacionaliniame dramos teatre būtent prieš „Maskaradą“ norėjo rodyti savo sukurtą „Publikos išplūdimą“. Pati medžiaga provokavo tam tikrai akcijai. P. Handke ragina publiką išplūsti, o O. Generalova šiandien eina į kompromisą: bando draugauti su publika ir pralošia. Publika visais atžvilgiais yra „šlykštynė“ vaidinančiųjų atžvilgiu. Ir fizinė, ir psichinė jos būklė tuo momentu visai neatitinka vaidinančiųjų būklės, todėl eiti į ją atgręžtu veidu - beprasmiška. Žiūrovas be paliovos provokuojamas aktyviam dialogui su esamuoju laiku. Kai kurie net bando atsiliepti, bet tam aktoriai nepasirengę ir su publika kalbasi tik tada, kai patys nori, o ne tada, kai to nori publika.
Vilniaus mažajame teatre Elžbieta Latėnaitė buvo ta aktorė, kuri Handkę ne skaitė, o padėjo jam būti juo. Šiandien ji neištarė daugybės žodžių, šiandien pro apsiausto šonus nebesimatė ir jos raudonų kelnaičių - kitas apsiaustas, aktorė dėvi juodas pėdkelnes. Pirmajame variante buvo vaidinamas „namų teatras“ su čia pat atsiradusiomis nuorūkomis, čia pat bandančiu pasikarti žmogumi... Šiandien tai yra įgrisęs purvas, balos, niekur nevedanti antiestetika. Teatro prigimtis tokia, bet tai neturi nieko bendra su P. Handke´s mintimis. Jis rašė ne apie tai. Šiandien visi pavargę, todėl ir žaviam šmaikštumui vietos liko nedaug, todėl ir tema apie pinigus skamba nuobodžiai. Kai aktoriai paprašo duoti pinigų, kai kas dar bando pasikuisti po savo rankines, bet pakeliui aptingsta, nes prašantiesiems, pasirodo, nesvarbu, duos kas tų pinigų, ar neduos. Jie tik prašo.
Apie O. Generalovos „Publiką“ sunku rašyti, nes ne taip seniai tai buvo puiki atgaiva nuo rutininio teatro. O gal koją pakišo tai, kad du kartus įbristi į tą pačią upę neįmanoma?
Ieškanti netradicinio teatro menininkė šiandien turėtų drąsiau integruotis į teatrinę kultūrą, nes jos požiūris į medžiagos pasirinkimą ar būtinybę sugebėti improvizuoti yra svarbūs spektaklio dėsniai. Pirmajame variante pati O. Generalova vaidino - kūrė spektaklio atmosferą. Šiandien scenoje vietoj jos - Indrė Vencevičiūtė, kito plano aktorė, trykštanti energijos pliūpsniais. Tačiau O. Generalovos buvimas buvo lyg atsvara čia pat žiūrovų akyse besiformuojantiems minčių ir veiksmo protrūkiams. Šiandien spektaklis tapo „gabalinis“ - Eugenijui Sergejevui labiau rūpėjo pabendrauti su publika, o ne „pasikarti“, Jonui Verseckui erdvė per maža, jam nėra ką veikti, sėdint prilipus prie žiūrovų.
Visa kūrybinė komanda, įskaitant ir muzikantę Ritą Mačiliūnaitę, patikėjo rašytojo žodžiais, kad tai nėra pjesė, bandė savo tiesas pateikti natūraliai, tačiau „kažko“ pritrūko, kad užgimtų teatras, kuris užgimė anąkart. Ar šis eksperimentas kiekvieną kartą bus kitoks?
