Nepakeliama atminimo našta

Aistė Šivytė 2021-06-18 7md.lt, 2021-06-11
Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Mama“. Nuotrauka iš Jaunimo teatro archyvo
Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Mama“. Nuotrauka iš Jaunimo teatro archyvo

aA

Praradus artimą žmogų, ypač brangūs tampa jo paskutiniai žodžiai. Ar tai būtų ištartas sakinys, ar paliktas laiškas - jis lieka kaip svarbus paskutinių žmogaus gyvenimo akimirkų atminimas. Tik kas, jei tas atminimas nepaleidžia daugybę metų?

Gegužės 30 d. Jaunimo teatre įvyko režisierės Ievos Kaniušaitės spektaklio „Mama“ pagal Asios Vološinos pjesę premjera. Istorijos centre - mergina Olia (Ieva Kaniušaitė), neseniai atšventusi 28-ąjį gimtadienį. Tik džiugi nuotaika ore netvyro. Mergina sėdi prietemoje, apsirengusi naminiais drabužiais, susirišusi plaukus. Šis spektaklis - jos pasakojimas apie savo gyvenimą, prasidedantis nuo akimirkos, kai ji, sulaukusi septynerių, per kiekvieną gimtadienį ima gauti prieš keletą metų mirusios motinos rašytus laiškus. Nors Olia kalba apie savo kasdienybę, nepasiekiamas meiles, juokingus ar tragiškus nutikimus, iš jų niekad nepranyksta motinos šešėlis, kiekvienoje istorijoje ji tampa neišvengiamu akcentu.

Žiūrovą pasitinka pilkos sienos, scenos dešinėje - abstraktus baldas Oliai įsitaisyti: tai dviejų skirtingo aukščio stačiakampių pjedestalas (scenografas Marius Nekrošius). Sienos kairėje - tokios pat formos skylė. Kol Olia, parietusi kojas, ant pjedestalo pasakoja apie savo gyvenimą, scenoje ar sienos ertmėje nuolat veikia jos motina Nastia (Giedrė Giedraitytė). Būtent jos balsu išgirstame dukrai rašytus laiškus, o jai pasislėpus už sienos matome nuolat judančias, laukiančias, glostančias ar bengališką ugnelę laikančias rankas, savotiškai iliustruojančias Olios pasakojimą ir į jį reaguojančias. Tačiau tarp motinos laiškų ir merginos pasakojimo - didžiulis disonansas. Optimistiški, jautrūs ir lengvai naivūs laiškai kertasi su dažnai cinišku, depresijos ir traumų iškankintu dukters tonu. Gaunami laiškai tik skatina Olios pyktį, kad, užuot kovojusi su liga, motina rašė laiškus ir nuo septynerių iki dvidešimt aštuonerių metų kiekvieną dukters gimtadienį pavertė priminimu apie savo mirtį.

Šio spektaklio eskizas buvo parodytas 2019 m. lapkritį Jaunimo teatre vykusioje „Black box“ eskizų vitrinoje. Įdomu pamatyti, kaip toli šis spektaklis nukeliavo nuo eskizo varianto, kaip pasikeitė pjesės interpretavimas ir režisierės mąstymas. Eskize žiūrovą pasitikusi Olia (Gabrielė Ladygaitė) buvo pasipuošusi gražuolė, tarp savo išpažinčių sudainuojanti vieną kitą karaokės dainą. Pasirinktas kontrastas tarp teksto ir vaizdo galėjo būti, bet netapo priemone šokiruoti ar gluminti žiūrovą, atrodė, lyg merginos istorijos nugrimzdo šviesiame kambaryje ir pakilioje (nors ir dirbtinėje) nuotaikoje.

Spektaklyje eskizo nuotrupų nelikę. Tekstas įgavo atitinkamai niūrų ir intymų apdarą - iš prietemos merginos veidą ištraukia tik pavieniai lėtai, beveik nepastebimai besimainantys prožektoriai (šviesų dailininkas Julius Kuršis), tad Olios veidas, kartais visiškai aiškus tamsaus kambario fone, praėjus vos keliolikai sekundžių gali tapti vargiai įskaitomas. Keletą svarbių merginos atsiminimų ir nuotaikų perteikia vaizdo projekcijos (videomenininkė  Aneta Bublytė). Viena jų - motinos veido atvaizdas, išplaukęs ir abstraktus, vos akimirką įgaunantis aiškesnį, detalesnį pavidalą.

Pasikeitė ir aktoriai. Olios vaidmenį pasirinko atlikti pati Kaniušaitė, o kartu buvo įvestas eskize neegzistavęs motinos Nastios vaidmuo. Aktorių sąraše pamačius spektaklio režisierių vargu ar įmanoma išvengti skeptiškos minties, kad savęs režisavimas ne itin dažnai nuveda sėkmės link, tačiau Kaniušaitė sukūrė įtaigų, žiūrovo dėmesio nepaleidžiantį Olios vaidmenį. Taip pat įdomu buvo stebėti Giedraitytės vaidinamą Nastią. Teatre ši aktorė dažniausiai atlieka antraplanius komedinius vaidmenis, tad šiame spektaklyje pagaliau buvo galima matyti dramatiškąją jos pusę, atsiskleidusią jautriai ir atidžiai kuriant Nastios vaidmenį.

Kaniušaitės „Mama“ - tai spektaklis, priverčiantis užmiršti aplink sėdinčius žiūrovus, pasijusti taip, lyg klausytum kažkieno vėlyvo vakaro išpažinties, tolimiausiame kambario kampe šviečiant tik stalinei lempai. Išpažinties, kurioje, net ir smelkiant tamsiai atmosferai, atomazga užklumpa netikėtai ir neišsisklaido vos tik palikus žiūrovų salę.

7md.lt

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.