Vis labiau augantis sąmoningumas ir supratimas, jo siekis itin atsispindi mūsų visuomenėje bei kultūriniame lauke. Džiugu, kad jaunoji karta siekia garsiau kalbėti apie sutrikimus bei juos suvokusi - priimti. Tokiu geruoju pavyzdžiu tapo spektaklis „Pasistengiau“ (režisierė Ieva Jackevičiūtė, dramaturgė Kristina Marija Kulinič), skirtas paaugliams. Gruodžio 8 dieną, „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje įvyko pirmoji premjera Vilniuje, sutraukusi gausybę jaunų žmonių: moksleivių klasę, pavienių šeimų ir vaikų kompanijų.
Šio spektaklio keliama problematika susikoncentruoja į vieną iš neurologinių ypatumų - disleksiją, kuri dar visai neseniai buvo sunkiai suvokiama, o žmonės, turintys šį sutrikimą, dažnai buvo paprasčiausiai „nurašomi“. Tačiau proveržis jaučiamas: ieškoma būdų, kaip palengvinti skaitymo procesą, atsiranda tinklalapių, kurie parodo, kaip disleksiją turintis žmogus mato tekstą, bei disleksijai pritaikytų šriftų. Tačiau, kalbant apie spektaklio tikslinę auditoriją, greičiausiai ji dar nėra susidūrusi nei su pačiu terminu, nei tuo labiau jį suvokia, todėl spektaklis atlieka edukacinę funkciją.
Turbūt reikėtų pradėti kalbėti nuo komunikacinio aspekto: sunku nepamatyti vien spektaklio plakatu komunikuojamos žinutės. Afišoje parašyta „Pasistengiausi“, kurioje dalelytė si - nubraukta. Bent kiek susipažinusiems su spektaklio kontekstu iškart pasidaro aišku, apie ką eina kalba, tačiau tenka pripažinti, kad vienu žodžiu jautriai ir gražiai iškomunikuota pati spektaklio idėja. Pavadinimas taip pat itin taiklus: spektaklis - apie vaiką, kuris stengiasi. Iš paskutiniųjų stengiasi pritapti, iš paskutiniųjų stengiasi pasivyti, iš paskutiniųjų stengiasi perskaityti, tačiau visą laiką gena mintis, kad „pasistengti“ vaikui neužtenka. Nesuprantamas ir nediagnozuotas sutrikimas trukdo socialiai veikti, mažina vaiko pasitikėjimą savimi.
Spektaklio dekoracijos (scenografė Indrė Pačėsaitė) nesudėtingos: gausybė baltų kartoninių dėžių, kurias lengva kilnoti, mėtyti, statyti, su jomis žaisti. Scena greitai tampa tuo, ko nori patys spektaklio veikėjai - trys paaugliai, kurių gyvenimas sukasi tarp būrelių, pirmųjų įsimylėjimų ir pažymių bei pamokų. Kartoninės dėžės gali tapti siena, ekranu, scena ir žaidimų objektu. Suprantama, kad dekoracijos turi ir techninę funkciją: tokį spektaklį nesunku transportuoti, išvežti į gastroles ir perdėlioti, tačiau ar tai palieka žiūrovams kokį nors įspūdį? Greičiau ne, nes tokių variantų jau ne kartą matėme, todėl norėtųsi originalesnio, daugiau duodančio sumanymo nei paprastas buitiškumas. Tačiau maloniai nustebino muzika - ji tapo dinamišku spektaklio elementu. Norisi pagirti „Pasistengiau“ garso takelį ir Mato Saladžiaus darbą, perpinantį elektroniką, įliejant pačių aktorių atliekamas dainas, net liaudies tekstų elementus. Muzika kaipmat pagyvino, sužadino ir išjudino ne tik atmosferos pojūtį, pačius aktorius, bet ir jaunąją publiką.
„Pasistengiau“ tikslinė auditorija yra turbūt viena sudėtingiausiai suvaldomų, kadangi tai - 10-14 metų vaikai ir paaugliai. Tai pasijuto ir žiūrint spektaklį, kai vaikams vis norėjosi kažką pridurti, pasakyti ar paprieštarauti, kartu publikos įsitraukimas ir padarė šį spektaklį gyvą; o pirmą kartą paminėjus disleksijos terminą nuaidėjo tyras klausimas: „kas tai yra?“. Aktoriai, ypač Andrius Mockus, atlikęs ir teatro Mokytojo vaidmenį, puikiai įtraukė vaikus į spektaklį, koordinavo jų veiksmus sukurdamas metateatrinę situaciją, kai publika spektaklyje pati vaidino spektaklį. Toks interaktyvus, fizinis vaikų įtraukimas yra būtinas tokio amžiaus auditorijai, kad dėmesys temai išliktų per visą spektaklį.
Nereikėtų užnugaryje palikti ir choreografinių spektaklio momentų, nors jie nesuteikė kažko naujo kūrinio veiksmui. Veikiau atvirkščiai - padarė spektaklį kiek hiperbolizuotą ir perdėtai primygtinį.
Taipogi nevertėtų užmiršti ir kalbos - spektaklyje aktorių sakomi žodžiai išlieka svarbiausiu minties perteikimo būdu, tačiau klausant dialogų ypač pasijuto ne itin skanus noras „būti prie jaunimo“ arba šnekėti taip, „kaip jaunimas sako“. Kartais tai skambėjo dirbtinai, gal net kiek neskoningai, pernelyg stengiantis imituoti. Vis dėlto spektaklio kulminacija, kai pasitelkiant garsių aktorių ir žinomų žmonių istorijas papasakojama, kas yra disleksija, ir parodoma, jog ne vienas garsus žmogus turi šį sutrikimą, yra puikus pavyzdys, kaip pateikti sudėtingą temą jauniems žmonėms. Turbūt ne vienas būdamas paaugliu lygiavomės į garsius, daug pasiekusius žmones, todėl supratimas, kad ir jie yra tokie patys, kaip ir mes, skatina atgauti dėl disleksijos sutrikimo keliamų problemų dingusį pasitikėjimą savimi.
Galbūt vietomis ir kliūvantis teatro kompanijos „No Shoes“ spektaklis „Pasistengiau“ yra gera patirtis tiek vaikams, tiek suaugusiems. Spektaklis dinamiškas, linksmas, ne kartą teko nusišypsoti ir nusijuokti, prisimenant naivias, dramatizuotas paaugliškas situacijas. Disleksija nėra sutrikimas, kuris apibrėžia žmogų. Žmogus yra daug daugiau nei diagnozė: jis turi savo svajones, jausmus ir tikslus - visa tai puikiai ir ištransliuoja spektaklis „Pasistengiau“.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
