„Nematomi monstrai“: teatre kaip kine

Sigita Ivaškaitė 2013-10-11 lrytas.lt, 2013 10 10

aA

„No Theatre" ir toliau juda. Trumpam sustoję ties Chucku Palahniuku, jie nenustojo ieškoti  kitokios sceninės kalbos. Šį kartą jie imasi ekranizuoti „Nematomus monstrus".  Būtent ekranizuoti, nes galutinis dviejų valandų trupės susitikimo su žiūrovu rezultatas - ilgametražis vaizdo pasakojimas. Žinoma, kiekvieną kartą kitoks, - tai jau teatro prigimties nuopelnas. Susirinkusieji į Teatro areną spalio 8 d. tapo išskirtiniais svečiais filmavimo aikštelėje.

Pasakojimas - visada apie kitą

Nemačiusiems ir nežinantiems romano siužeto: suluošinto veido mergina (Elzė Gudavičiūtė) pasakoja savo istoriją iki ir po patirtos traumos (balsas už kadro, Ji iki traumos - Jurga Šeduikytė). Kartu su drauge (Eglė Špokaitė) siekusi modelio karjeros, turėjusi vaikiną (Dovydas Stončius), kovojusi dėl savo tėvų dėmesio (Dalia Overaitė, Vaidotas Martinaitis) Ji staiga tampa mažu, nebyliu monstru. Naujajame gyvenime ją lydi transvestitas Brendi (Emilija Latėnaitė), vis stebinantis ne tik kitus personažus, bet ir publiką.

Kaip ir „Kovos klube", šiame romane rašytojas istoriją pateikia jam patogiu montažo principu. Šį kartą režisierius Vidas Bareikis į pagalbą pasikvietė dramaturgę Gabrielę Labanauskaitę, kuri jam padėjo atsirinkti svarbiausius romano momentus ir juos paversti tikru scenarijumi. Iniciatyva puiki ir sveikintina, tik abiem kūrėjams dar reiktų nemažai padirbėti šlifuojant jų pasirinktą istorijos variantą. Per premjerą buvo aiškiai justi tarp pagrindinės ir šalutinių istorijų šokčiojantis dėmesys, kartkartėmis suklaidindavęs žiūrovą ar net jį trumpam prarasdamas.

Žinoma, toks istorijos trūkinėjimas užkoduotas ir pačiuose personažuose. Kiekvienas jų siekia papulti į eterį, būti pastebėtas Dievo televizijoje, kur šiandien „visi geria narkotikus, o tuo metu dūžta jų likimai". Nuo pat pirmų spektaklio minučių režisierius mus murdo šiuolaikino absurdo purve, kur kiekvienas, nesvarbu kokios lyties, amžiaus ar orientacijos, nori būti mylimas. Nori pavogti istorijos pasakojimą iš kito. Bet kas toks esi tu pats? Ir už ką nori būti mylimas?

Vaizdinių karta

Esame vaizdinių karta. Tai -mūsų realybė, maža to, - būdas, kuriuo mes ją suvokiame. Ekranas gilumoje, ekranas ekrane, ekranas veiduose ar atvirkščiai. Vaizdo režisierius Jonas Tertelis dvi valandas nardo spektaklio erdvėje, kurios centras - baltas kryžiaus formos podiumas, dalijantis sceną į keturias dalis.

Tuo pat metu J.Tertelis kuria antrą kūrinį - vaizdo pasakojimą.  Spektaklyje „Mr. Fluxus" jis buvo vieno aktoriaus kompanionas,  o čia jis (ar kamera jo rankose) tampa centrinė figūra, kiekvieno aktoriaus partneris, kartais iš tiesų lyg šoka kartu su jais.

Vertėtų tik pabrėžti, kad scenos šviesos ir projekcijos santykio kokybė bei vaizdo fokusavimo tikslumas - techninė atlikimo pusė - dar reikalauja tobulinimo. Kaip ir įgarsinimas, kuris  atrodo tiesiog nutrūkęs kai kuriose svarbiausiose scenose. O aktorių žvilgsniai, atsiduriantys objektyvo lauke, - beveik visuomet meldžiantys. Dėmesio, susižavėjimo - visko, į ką šiandien iškeitėme meilę. Vaizdas yra jų tiesa, o bet kas jį kuriantis - savotiškas Vaizdo mesijas „meilės" ištroškusiems.

Čia veikiantieji - groteskiški, kartais subtiliai lynčiški. Nuoseklumo  kuriant nebylų personažą dar pritrūkstanti E.Gudavičiūtė gavo didžiausią dovaną - galimybę kurti pagrindinį, emociškai sudėtingą vaidmenį nepratariant nė žodžio. Akivaizdu, kad ilgainiui ji gali jį paversti bene paveikiausiu visame spektaklyje.

Maloniai nustebino ją kartais „pakeisdavusi" J.Šeduikytė - jos balsas ir intonacijos puikiai skambėjo įgarsinant video, o vaidyba (ne be priekaištų) įsiliejo į bendro aktorių buvimo scenoje pojūtį.

Pirmą kartą atliekant vieną pagrindinių vaidmenų galima išvysti E. Latėnaitę. Po pertraukos grįžusi į sceną aktorė žavi drąsa imtis transvestito vaidmens, tačiau dar turi įdėti nemažai darbo tam, kad visiškai laisvai jaustųsi ir kalbėtų scenoje. Dikcijos problemos neapleidžia ir D.Stončiaus, atrodytų, taip puikiai su tuo susitvarkusio „Kovos klube" (kurio atspindžių, beje, nemaža visame spektaklyje).

Iš tiesų visi aktoriai atlieka didžiulį, sunkų ir tikrai gerą darbą scenoje. Ir ne tik - sykiu jie puikiai dirba prieš kamerą. Niekur nedingsta ir firminis „No Theatre" pojūtis, kad jiems vaidinti ir būti kartu - be galo smagu. Vis dėlto žinant kiekvieno jų galimybes norisi tik palinkėti tobulinti vaidmenų nuoseklumą, atsikratyti kartais perdėto agresyvumo pojūčio.

Vietoje titrų

„Tas, kurį myli, ir tas, kuris myli tave, niekada nėra tas pas asmuo." Ch.Palahniukas. Bet jei gali gyvenimą padovanoti kitam ar išvis pamesti įgautą pavidalą , gali atrasti... Save. Jausti. Mylėti. Net jei ištirptum kadre...

Mintys po (atrodytų ) chaotiško spektaklio galvoje skamba skaidrios ir aiškios. Belieka labai laukti gruodžio mėnesio spektaklio, kuriame visos linijos ir laidai atrastų savo vietą, nusiramintų ir atsiskleistų visu grožiu. Kadangi šis „No Theatre" projektas trumpame komentare tikrai neišsitenka.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.