Prancūzų dramaturgas Bernardas-Marie Koltèsas nekentė teatro. Nepaisant to, jam rašė. Režisierius Adomas Juška žinojo, su kokiu sudėtingu autoriumi teks susidurti. Nepaisant to, ryžosi pagal jo pjesę Klaipėdos dramos teatre sukurti spektaklį „Vakarų krantinė“. Po rugsėjo pradžioje pristatytos premjeros buvo tamsu. Nepaisant to, šviesa, kaip ir priklauso jos užtrunkančiai kelionei, atėjo vėliau. Bet jos šaltinis - ne pastatymas. Juo tapo nepaisymas. Nei to, nei ano, nei trečio. Nebijant pasekmių ir nesėkmių.
Katastrofų negana
Uostamiesčio publika per pastaruosius kelerius metus patyrė ne vieną apokalipsę - išgyveno neįvardytą katastrofą su Michało Borczucho „Lost Lost Lost“, degė su Dmitrijaus Krymovo „Fragmentu“, dabar - A. Juškos sukeltas tvanas. Dar tik artėjantis, kai vanduo nesiekia kelių, bet vis dėlto tvanas.
Jei taip toliau, Klaipėdos dramos teatro lankytojai bus apvalyti visomis pražūtį sėjančiomis stichijomis. Pasaulio pabaigos madingos? Reikalingos? Žmogui niekada negana. Pasaulio irgi. Reikia jo pabaigos.
Nežinau, ar katastrofų peizažais ir natiurmortais persisotinama. Galbūt. O gal teatro scenose pasikartojantis apokalipsės leitmotyvas yra savaime suprantamas jautriai į nūdienos aktualijas reaguoti turinčių menininkų už uodegos pagautos laiko dvasios klyksmas. Klyksmas, įspėjantis, kad viskas šiek tiek ritasi velniop.
Gėris nenugali
Ir ten, toje pakalnėje, toje skylių skylėje, vandens apsemtame šaltame bevardžio miesto angare, susitinka aštuoni B.-M. Koltèso pjesės „Vakarų krantinė“ personažai - du „kito“, „to geresnio“ pasaulio atstovai ir šeši vietiniai, dugno apologetai. Kreivi, grobuoniški, baisiausiomis priemonėmis kovojantys už paskutinius orumo ir vilties likučius. Bridę ir strigę. Ne tik geografiškai. Labiausiai savo galvose. Veikiausiai po to, kai buvo atstumti normalios (ar „normalios“) visuomenės, kurios dalimi, paradoksalu, svajoja būti.
Kai paryčiais į tą tamsų ir liūdną kraštą Monikos Pons (akt. Renata Idzelytė) vairuojamu automobiliu „Jaguar“ atvažiuoja nusižudyti ketinantis milijonierius Morisas Kochas (akt. Darius Meškauskas), rodos, privalo įvykti kažkas, kas pasauliui grąžintų harmoniją.
Kolizija įvyksta, pokytis - ne. Turbūt tik pasakose ir Holivudo filmuose kilniaširdžiai nuskriaustieji supuvusiems turtuoliams atveria akis ir už tai sulaukia malonių. „Vakarų krantinėje“ taisyklės nepavaldžios jokioms gėrio pergalę galiausiai turinčioms įrodyti alegorijoms. Chrestomatinę tiesa, kad pinigai laimės neatneš, o geriau būti turtingu savo vidumi, spektaklis sugriauna. Nelaimingas ir pagedęs Vakarų krantinėje tiek milijonierius, tiek vargšas. Kur rasti vilties? Man nepavyko.
Juodumos grimasos
Mirtina liga serganti Sesilė (akt. Eglė Barauskaitė) vadina savo sūnų Šarlį (akt. Donatas Želvys) lerva ir, jei jis nieko nesiims, grasina pati supjaustyti milijonieriaus automobilio ratus, muša dukrą Klerę (akt. Digna Kulionytė), stumdo paliegusį sutuoktinį Rodolfą (akt. Igoris Reklaitis), žemina niekuo dėtą juodaodį Abadą (akt. Michaëlis Nkenda). Rodolfas, primindamas žmonai jos praeities profesiją, vadina ją kekše ir išsižada Šarlio. Šarlis už trokštamus gauti Moriso „Jaguaro“ raktelius Fakui (akt. Laurynas Luotė) parduoda seserį Klerę. Fakas ja pasinaudoja. Sėdint lotoso pozoje ramiu tonu aiškinti, kad niekada nesiprausi, nes esi švarus - purvas prie tavęs nekimba, ir po kurio laiko išprievartauti mergaitę - aukščiausias cinizmas. Nušvitę marozai, mafijozai ar visokio plauko mačo itin pavojinga kasta.
Neprisimenąs, kur pradangino kažkokius vienuolių milijonus, mainais siūlydamas savo prabangius daiktus, Morisas prašo dviejų akmenų ir leidimo šokti į upę, bet ir to negauna. Ne dėl humanistinių paskatų, tiesiog vietiniai baiminasi, kad atvyks policija. Galiausiai niurkteli į vandenį, bet jį ištraukia Abadas. Lūžusia koja, sušalęs, nebepamenantis, kad norėjo pasitraukti iš gyvenimo, Morisas maldauja pasigailėti, sykiu neilgai trukus, rodos, Šarliui postringauja, kad nekęsti žmonių negalima paprastai, nekęsti reikia kaip siera nekenčia odos. Ir sulaukia išmaldautos Abado kulkos.
Štai kur tikroji pasaka be galo be krašto krašte, kuriame pasakos mirusios. Ir jokios saulės šaltame vandenyje, po kurį visą spektaklį braidžioja šio tvin pyksiško ir kafkiško pasaulio veikėjai. Susprogdinamas net „Jaguaras“ - išsigelbėjimu turėjęs tapti Nojaus laivas. Pasigailėjimo nebus.
Kas atsvers tamsą?
Iš pradžių vyliausi, kad nė žodžio per visą spektaklį nepratariantis Abadas ir taps tuo moraliniu kelrodžiu. Stoiška tyla, išmintinga ramybė, jo mintis prancūzų kalba įgarsinančių monologų poetiškumas rodėsi gali atsverti gaubiančią tamsą. Juk tarp nieko neturinčių vietinių jo niekas dar didesnis. Gal ir širdis? Vis dėlto Abado sąskaitoje dvi žmogžudystės. Moriso ir Šarlio. Šarlio, kuris, jei teisingai suprantu, jį rado ir ėmėsi globoti. Kaip išmestą šunytį.
Kažkur fikcijose pasigailėti, nutraukti kito kančias prilygsta žygdarbiui. Suprask, aukščiausia humanizmo, pasiekto antihumaniškiausiu būdu, forma. Bet mes net ne apie besikankinančius gyvūnėlius, mes apie žmones. Mūsų visuomenėje už tokius veiksmus baudžiama. Net eutanazija daugelyje šalių nelegali. Imi suprasti, kodėl B.-M. Koltèsas teatrą laikė gyvenimo priešingybe ir jo nekentė. Realybė išties kitokia. Mažų mažiausiai praskiesta grasinančių tvanų vandenimis.
Įdomi ir A. Juškos interpretacija, kad tik mirtis gali apvalyti Morisą. O kas apvalys Abadą? Vis aukščiau kylantis vanduo?
Dar Klerė. Lyg šviesiausia, empatiškiausia, pasiaukojanti, bet galiausiai supranti - gelbėja save, ne kitus. Ir smerkti negali. Visi „Vakarų krantinės“ personažai, kad ir kokie savanaudžiai, niekšai, apsimetėliai būtų, kažkur giliai širdyje tiki, kad likimą dar įmanoma pakeisti. Bet kokia kaina? Manipuliacijomis, apgavystėmis, intrigomis.
Tik gyvenimas, užuot atsiuntęs rimtą išsigelbėjimą ar kokios nors dangiškosios manos, švysteli pripučiamą čiužinį ir paberia guminių antyčių. Atkiša vidurinįjį pirštą.
Jo didenybė vanduo
Nelengva B.-M. Koltèso „Vakarų krantinės“ personažams, dar sunkiau aktoriams juos išjausti. Paprasta tik vandeniui, tampančiam devintu lygiaverčiu pjesės veikėju.
Užliejęs visą sceną (scenografė Lauryna Liepaitė), jis mirga, raibuliuoja, žaidžia su Juliaus Kuršio kurtomis šviesomis, atsispindi pagalbinių darbininkų stumdomame tunelyje su žmogaus siluetą primenančia ertme; jis klampina, trykšta purslais, liejasi iš prisemtų batų ir gręžiamų drabužių; jis ne tik daugiabalsis veikėjas, jis ir simbolis, jungtis, gerąja to žodžio prasme dirgiklis. Tai piktas ir tamsus, tai ramus ir statiškas, tai putojantis ir ironiškas. Sunkinanti, gilinanti ir įatmosferinanti aplinkybė.
Kūrybinė spektaklio komanda turbūt nujautė, kad kai kurie žiūrovai šį charakteringą scenografijos elementą įvardys pigiu triuku ar pretenzinga forma. Ir, laimė, nepabijota stiklinės vandens paversti visa upe. Galinga ši materija. Net jei uždaryta juodoje dėžėje.
B.-M. Koltèso „Vakarų krantinė“ - vilties nesuteikianti, bet sykiu humoru perlieta pjesė. Ir ta tamsioji komiška pusė užčiuopta daugiau nei tekstais. Neturiu racionalaus paaiškinimo, bet kažkoks vidinis balsas kužda, kad, panašu, pakankamai kritiškai į save žiūrintis A. Juška - sąmoningai ar pats to nesuprasdamas - galingesnei už bet kokį meną stichijai leido būti šalia ir ironiškai baksnoti pirštu į jo paties bejėgystę. Žmogiškąją ir kūrybinę. Sykiu, noriu tikėti, šiame spektaklyje Adomas vysto pokalbį ir su pirmaprades materijas scenoje bandžiusiu suvaldyti šviesaus atminimo savo mokytoju Eimuntu Nekrošiumi.
Perteikti neįmanoma?
Spektaklis tiek jo kūrėjams, tiek žiūrovams tampa intelektine mįsle, rebusu. Jo suvokimas kinta perskaičius pjesės ištrauką, išklausius pokalbį su režisieriumi, po kurio laiko atsigręžus. Jei perskaitoma, išklausoma ir gręžiamasi. Reikia nepaleisti.
Tada viena virsta kitu. Kaip kadaise įprastas buvęs miestukas - skyle, vanduo - nuodu, Šarlis - Morisu, Klerė - Sesile. Ir tai, kas stebint spektaklį atrodė nemenku trūkumu, pavyzdžiui, tarpusavyje nesusijungiančios scenos, vėliau, prisiminus pulsuojančią, trilerišką, įtampą keliančią kompozitoriaus Vyginto Kisevičiaus muziką, į Kornelijaus Jaroševičiaus projekcijas sudėtą filmuotą medžiagą, įgavo kinematografišką aspektą. Tai ne gyvenimas, tai baisi, sutirštinta, į padrikus kadrus pabirusi fikcija. Taip norisi tikėti, kad būtent tai yra tiesa.
Turbūt A. Juška suvokia, kad ne viskas scenoje susirišo, leidosi pagaunama, užčiuopiama. Kad pasiektum „Vakarų krantinę“, privalai plaukti greičiau, nekvėpuoti ilgiau, nerti giliau. Tai nelengva užduotis. Ji nėra skirta vien režisieriui ar aktoriams. Ji ir mums. Norėdami suprasti visus simbolius, suvokti personažų motyvus, paradoksus, privalome būti jautrūs, atidūs. Būtina įdėti pastangų. Mąstyti. Perskaityti pjesę, nerti į sraunią interpretacijų upę, išsiliejančią dar platesniuose nežinojimo vandenyse. O kartais ir to nepakaks, nes gyvenimiškos patirties ar sukauptos išminties bus maža. Nebijau pripažinti, kad man jos trūksta.
Taip, Akvilės Melkūnaitės išversta pjesė be galo įdomi, poetiška, apraizgyta metaforomis, simboliais. Tai kūrinys akims, jį norisi skaityti kaip grožinę literatūrą. Bet kaip tą B.-M. Koltèso išrašytą puvimo procesą paversti artefaktu? Gal tik priartėti įmanoma?
Nežinau, ar mes, šitos geografinės ir kultūrinės plotmės žmonės, iki galo pajėgūs suvokti imigrantų, getų gyventojų, kitokių, atstumtųjų skausmą. Ilgus metus gyvenome priešingai. Mus stengėsi suniveliuoti, įtrauki ir nepaleisti. Sunku suprasti ir turtuose besimaudančiųjų godas. Labiau dėl pinigų trūkumo mūsiškiai periferijose išbandė ne vienos virvės tvirtumą. Ir mūsų socialinė nelygybė, žinoma, negeneralizuojant, veikiau liūdna, melancholiška, aplaistyta alkoholiu nei kraujo lašais ar primenanti kriminalinę schemą.
Leisti įkvėpti
Pasimečiau toje juodoje lyrikoje. Ir man patiko braidžioti patamsyje, prarasti viltį, suvokti savo ribotumą, patirties ir išsilavinimo stoką. Buvo įdomu nusivilti, nebetikėti žmogumi, bet kartu, užuot svajojus jį nušluoti nuo žemės paviršiaus, pagalvoti - uždegčiau dabar banalią žvakelę. Už kiekvieną persisunkusį blogiu, klaidžiojantį, netekusį vilties.
Adomo kelias daug sunkesnis - atsilaikyti prieš literatūrines B.-M. Koltèso provokacijas. Tai, kad jaunas žmogus, jaunas režisierius pripažįsta savo bejėgiškumą, jau galima pavadinti pergale.
Ir vis dėlto, nepaisant akmenų kišenėse (o jų kūrybiniame spektaklio procese, įtariu, tik daugėjo), bandyti įveikti neįveikiamą - taip gražu. Kartais netobulas, bet ambicingas, didelių pastangų reikalaujantis darbas vertingesnis už akivaizdžią sėkmę.
Norėtųsi, kad Klaipėdos dramos teatrą užvaldęs užsienio režisierių desantas kiek atsitrauktų. Kad uostamiesčio teatro scenoje atsirastų daugiau erdvės įdomesnei nei jau ne kartą statytai rusų literatūros klasikai. Kad būtų leidžiama klysti jauniems kūrėjams. Galbūt teatro vadovybė nesutiks, bet, man atrodo, per pastarąjį penkmetį ar net dešimtmetį uostamiestyje įkvėpti pakankamai oro jiems neduota. Tik paskutiniai pastatymai - šis A. Juškos ir Jokūbo Brazio „Storas sąsiuvinis“ - suteikia vilties, kad kryptys ir tendencijos keisis.
