Išsiilgę klasikinio lietuviško teatro keliauja prie jūros

Aušra Kaminskaitė 2023-09-15 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Vakarų krantinė“, režisierius Adomas Juška (Klaipėdos dramos teatras, 2023). Domo Rimeikos nuotrauka
Scena iš spektaklio „Vakarų krantinė“, režisierius Adomas Juška (Klaipėdos dramos teatras, 2023). Domo Rimeikos nuotrauka

aA

Klaipėdos dramos teatrą galime skelbti režisierių šventove. Pirmiausia tai pastebima iš kritikos tradicijų perspektyvos: tai vienintelis Lietuvos teatras iš mano reguliariai lankomų, kurio beveik visus spektaklius galima analizuoti pagal Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijose įgytus pagrindus, orientuotus į režisūrinį teatrą. Dauguma Klaipėdos teatre matomų spektaklių - tai sėkmingai struktūriškai suveržti kūriniai, atskleidžiantys vieno kūrėjo žvilgsnį į pasaulį. Tai reiškia meninės išraiškos aspektu stipresnius ir drauge mažiau atvirus nei, tarkime, daugiau kolektyvinės kūrybos integruojančius kūrinius. Be to, pastaruoju metu būtent šiame teatre sužydi jauni režisieriai. Stiprius profesinius gebėjimus šių metų vasarį pamatėme Jokūbo Brazio „Storo sąsiuvinio“ premjeroje. O naują sezoną atidarė Adomas Juška, kurio „Vakarų krantinę“ laikau stipriausiu lig šiol statytu jo kūriniu. Beje - tai pirmas Juškos spektaklis, režisuotas pagal pjesę ir ne Jaunimo teatre.

Drauge su prancūzų dramaturgo Bernard'o-Marie Koltèso pjese Juška į sceną perkėlė ir vandens telkinį. Didžiąją Klaipėdos dramos teatro scenos dalį dengė keliolikos centimetrų gylio (aukštį nustačiau iš akies) vandens baseinas. Pirmomis spektaklio minutėmis priminusi bereikalingą pretenziją, ilgainiui ši Laurynos Liepaitės scenografija suaugo su spektakliu: kūrė tąsaus laiko pojūtį, sunkumo judėti metaforą ir padėjo sukurti fizinę atskirtį tarp, ko gero, vidurinei klasei priklausančios publikos bei Vakarų krantinės, kurioje savo noru lankosi tik nelegalūs imigrantai arba trokštantys pražūties. Turtingųjų pasaulio ženklus spektaklio kūrėjai perkėlė į Kornelijaus Jaroševičiaus sudėliotas vaizdo projekcijas.

Šis susidūrimas kuria spektaklio karkasą. Turtingas verslininkas Morisas Kochas (Darius Meškauskas) atvyksta į „padorių“ žmonių nebelankomą teritoriją, tikėdamasis, kad ten esantys sutiks atimti jam gyvybę. Tai - pirmas žingsnis atskleidžiant savybę, įprastai nebūdingą verslininkams: Morisas nieko negali padaryti pats, jam nuolat reikia kitų pagalbos. Net prie krantinės jį atveža Monika Pons (Renata Idzelytė), nes jis pats nemoka vairuoti. Nusispjovęs ant moters pykčių ir maldavimų, jis merkia savo prabangius batus į vandenį ir žengia į tunelį - dar vieną reikšmingą scenografijos detalę. Būtent ilgas stumdomas tunelis ir šviesų dailės (Julius Kuršis) sprendimai leidžia scenoje parodyti daug skirtingų erdvių: įėjimą į krantinę, tamsiausią jos dalį, ten gyvenančiųjų kambarius etc.

„Vakarų krantinę“ Juškai pavyko palikti plūduriuoti tarp komedijos ir tragedijos. Nors dauguma pjesės ir spektaklio temų (imigrantų gyvenimo kokybė, klasių santykiai, baimė pripažinti jausmus, progresą stabdantys įsitikinimai ir t. t.) skelbia kankinančias, sunkiai išsprendžiamas problemas, aktoriai nuolat įterpia komiškas reakcijas ar netikėtai pakeičia kalbėjimo toną, taip pagyvindami fizinę ir moralinę tamsą, kurioje skęsta Vakarų krantinė. Tikėtina, kad adekvačiai ir skoningai varijuoti leidžia aktorių laisvė: akivaizdu, kad jie puikiai supranta, ką kalba Koltèso tekstu.

Dialogai yra bene stipriausias spektaklio elementas. Kalbėdamiesi personažai tarsi apsišaudo, palaikydami gyvų pokalbių tėkmę. Taip pat įdomu stebėti, kaip personažai kinta santykiuose su kitais veikėjais. Tiesa, du iš jų - Lauryno Luotės Fakas ir Igorio Reklaičio Rodolfas - pastovesni. Tik Luotės kandumas leidžia jam nuolat išlikti aktyviam. O štai Reklaitis, vienintelis iš veikiančiųjų scenoje, stabdo laiką nė kiek nesikeisdamas, kad ir kokiose aplinkybėse atsidurtų. Jo Rodolfas (imigrantų šeimos tėvas) - nykus, vienspalvis žmogus, kurio moralinė valdžia šeimoje siutina, nes režisierius nepasiūlo jokios tai paaiškinančios logikos. Ar jis garbinamas todėl, kad yra vyras? Todėl, kad yra buvęs karys? Todėl, kad turi šautuvą? Visa tai - spėliojimai, nes spektaklyje nepavyko užčiuopti nuorodos į tikrąjį kūrėjų sumanymą.

Lengviausia pagrįsti pirmąją prielaidą - Rodolfas yra vyras. „Vakarų krantinėje“ Koltèsas vaizduoja panašų pasaulį, kokį po trejų metų užrašė paskutinėje savo pjesėje „Roberto Zucco“: moterys čia pasižymi stipriais charakteriais, tačiau vos susidūrę su vyrais tampa funkcijas atliekančiais daiktais, prekėmis. Nes, kaip ne kartą mini personažai, svarbius reikalus galima tvarkyti tik su vyrais.

Juškos „Vakarų krantinėje“ daikto simbolika apskritai yra svarbi. Spektaklyje konkretūs objektai ne kartą sureikšminami, tarsi nematerialias vertybes įkūnijantys simboliai ar metaforos. Pavyzdžiui, nepilnametės Klerės (Digna Kulionytė) nekaltybę (sekso ir žinių požiūriu) simbolizuoja nuo jos kojos nutrauktas (pačios nusiautas?..) kaliošas. Naudos nebeteikiančios materialios gerovės atitikmuo - tai dujų nepripildytas auksinis žiebtuvėlis. O prisirišimas ir sentimentai tapatinami su auksiniu laikrodžiu, kurį Morisas paleidžia sunkiau ir graudžiau nei bet ką kita.

Lengvai komiškas Moriso personažas geriau už kitus pastiprina turto kaip daikto ir kaip nematerialios gerovės sampratą. Pradžioje pats pasiryžęs atiduoti visus daiktus, kad tik nusipirktų sau reikalingą paslaugą, vėliau jis purkštauja, kad visi aplink mato vien pinigus. Labai patogu vertinti žmones pagal tai, kiek jų vertybės atitinka tavo galimybes. Tačiau būtent tokia yra daugumos „Vakarų krantinės“ personažų logika: aplinkiniai jiems reikšmingi tiek, kiek gali suteikti naudos.

Čia įsiterpia paradoksas: nors dauguma veikėjų yra išnaudotojai, jie įsikibę tų, kuriems nerūpi. Tai kuria spektaklio tragediją ir skatina mąstyti, kodėl šie žmonės taip trokšta, kad kiti juos išgelbėtų ar suteiktų jų gyvenimui prasmę. Monika laksto paskui Morisą, kuris nekreipia dėmesio, nes ieško, kam galėtų atiduoti viską už jo gyvybės nutraukimą. Imigrantų šeimos motina Sesilė (Eglė Barauskaitė) bando prisišlieti prie bet kurio vyro, nes juos visus (sutuoktinį, sūnų, nepažįstamąjį) mato kaip trampliną į turtingesnę ateitį. Užtat žemina dukterį Klerę, kuri vienintelė jos nepalieka ir rūpinasi ligos patale. Klerė keliaklupsčiauja prieš brolį Šarlį, žadėdama jam viską, jei tik jis ištrauks ją iš Vakarų krantinės. O nepasiekiamasis Šarlis (Donatas Želvys) galiausiai pasirodo esąs priklausomas nuo jį niekinančio tėvo.

Nieko nereikia tik dviem žmonėms. Tėvas Rodolfas pats sau pakankamas ir teisingiausias - jis tik spjaudosi neapykanta ir veikiau atlieka šeimos tragediją paaiškinančią funkciją nei kuria personažą, taip sugaišdamas per daug žiūrovų laiko. Kitas personažas - spektaklyje nėkart vardu taip ir nepavadinamas Abadas (Michaëlas Nkenda). Nė žodžio gyvai per spektaklį neištariantis - jis vienintelis daugiau duoda kitiems nei iš jų ima; ir nieko neprašo.

Vis dėlto greta skirtybių, panašumų, santykių kaitos ir teksto organikos, lieka pojūtis, kad kūrėjų interpretacija šiek tiek suplokštino veikėjų paveikslus. Puikiai suprasdami sakomą tekstą, dauguma aktorių perduoda vien tik savo supratimą, nepalikdami žiūrovų interpretacijoms atveriančių abejonių kelio. Konkretus pavyzdys - scena, kurioje Šarlis prieš išvykdamas prašo tėvo palaiminimo. Reklaičio Rodolfas, kaip ir anksčiau, gyvena savo pasaulyje ir nė nesuvokia, kad šalia jo kažkas turi jausmus. O Želvys kol kas tarsi pats ne visai suvokia kardinalų personažo pokytį (maldaujamas tampa maldautoju). Šioje scenoje jis pameta lig tol kurtą veikėjo paveikslą ir pradeda veikti it lengvai pats save parodijuodamas. Visgi patirdami ilgos scenos nejaukumą turime laiko apsvarstyti to priežastis: tai sunki scena, kurioje aktorius privalo trumpam tapti kitokiu nei buvo dvi valandas ir dar veikti šalia tuštumą įkūnijančio žmogaus.

Panašaus tipo detalės, kiek primityvinančios spektaklį, „Vakarų krantinėje“ pasirodo ne kartą. Tai gali būti premjeros jaudulys, nespėtos išplėtoti scenos, o galbūt - ženklai, kad apskritai scenoje stipriai veikiantys aktoriai dar užtruks, kol atras išliekamąją vertę publikai kuriančius niuansus. Greta to, Juška ir jo komanda rodo puikų progresą ir įkvepia laukti tolesnių atradimų. Ypač tuos, kurie ilgisi gero klasikinio metaforų teatro.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

recenzijos
  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą. <...> Kuo mažiau rekvizito, tuo daugiau vaizduotės.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.

  • Vladeko veidas ir laikai

    „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. <...> Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas.

  • Tas pats – šauti ar ne

    Komisija su nusikaltimu elgiasi taip, kaip mūsų abiturientai su lietuvių literatūra egzamino metu. Nors gal labiau kaip mokytojai, kurie tiksliai viską žino ir iš anksto išmano, geba panaudoti klišes.

  • Spektaklis, nepakeitęs pasaulio

    Kad ir kokios esminės žmonijos problemos akcentuojamos „Vidiniame paveiksle“, jos pakimba neutralumo oazėje, tarp besąlygiško atvirumo visoms nuomonėms ir nuomonės neturėjimo apskritai.

  • Nejuokingų anekdotų problemos

    „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ paskęsta savo sultyse – atvaizduodama provincialų mąstymą, dar iš tiesų gajų mūsų benueinančiose kartose, pati pavirsta provincialaus mąstymo fejerverku.