„Bohemiečiai“ padarė tai, ko neišdrįso net kelios teatralų kartos. Vilniaus Kongresų rūmuose vakar nepriklausoma trupė parodė netradicinę Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ versiją.
Lietuvoje nuo 1923-iųjų daugybę kartų statyta viena populiariausių rusų operų pagal Aleksandrą Puškiną iki šiol scenoje atgydavo tik tokia, kokią ją įsivaizdavo patys autoriai.
„Bohemiečiai“ ryžosi perkelti šią XIX amžiaus jausmų dramą į daugeliui lietuvių atgrasų brežnevinį laikotarpį, iš anksto sukeldami klasikos mėgėjų pasipiktinimą.
„Kas bendra tarp P.Čaikovskio su A.Puškinu ir sovietinės „komunalkės“?“ - gūžčiojo pečiais žmonės. Mat operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir scenografas Dickas Birdas „Onegine“ užsimojo išskleisti šį absurdišką ir savaip mielą sovietinį fenomeną: „komunalkėje“ rutuliojasi du pirmi operos veiksmai.
Arijos liejasi laisvai
Iš pradžių išvystame „komunalkėmis“ paverstų apsilaupiusių rūmų išdaužytais langais kiemą. Ir jame, ir už langų verda gyvenimas: skalbiama, skaitomi sovietiniai žurnalai, klausomasi plokštelių, žaidžiama šachmatais. Prašvilpia dviratis.
Kitame veiksme per Tatjanos vardadienį „komunalkė“ pavirsta tikru skruzdėlynu - po gyventojų kojomis bilda grindys, į žiūrovų salę nuo scenos veržiasi karšto maisto kvapai. Kaip reaguotų P.Čaikovskis, išvydęs kilmingą Lariną šiame balagane? Galbūt atlaidžiai. Juk ir pats kompozitorius nemėgo operoje statikos ir naftalino kvapo.
Tačiau svarbiausia, kad „Onegine“ jo nepamirštamos arijos liejasi nevaržomai ir laisvai - jomis mėgautis niekas netrukdo. Tatjanos (Asmik Grigorian) laiško scena, Lenskio (Edgaras Montvidas) meilės išpažintis, Onegino (Laimonas Pautienius) finalinės scenos - vieni įtaigiausių šio spektaklio momentų.
O visas pedantiškai kruopščiai suręstas „Onegino“ statinys tvirtai remiasi į dvi efektingas kulminacijas - Lenskio ir Onegino kivirčo per vardadienį sceną bei Tatjanos ir Onegino pasiaiškinimą finale.
Viražas atėmė žadą
Šuolis iš nykios „komunalkės“ buities į šaltą ir sterilią Niujorko eleganciją trečiame veiksme atėmė žadą net didžiausiems skeptikams. P.Čaikovskio polonezas nuskambėjo tarsi sukurtas šį veiksmą pradėjusiam mados šou!
Kongresų rūmų salė pavirto Niujorko šiuolaikinio meno muziejumi, o jos žiūrovai - mados šou dalyviais. Mat šiame spektaklyje Tatjana išteka ne už Rusijos turtuolio, o už Niujorko milijonieriaus, menų mecenato, kurį vaidina Egidijus Dauskurdis.
Jau sužavėjusiems „komunalkės“ tikrumu D.Birdui ir šviesų dailininkui Peteriui Mumfordui šiame veiksme pavyko vos keliais štrichais minimalistinėje erdvėje sukurti prabangos įspūdį.
Personažams - naujos spalvos
„Siekiau, kad žmonės mūsų spektaklyje, kaip kine, pamatytų visą rodomo pasaulio spektrą, jo skirtingus žmones, situacijas ir pasisemtų tiek, kiek nori ir gali. Vienodą pastatymo idėją gali turėti daug žmonių - skirtumai glūdi detalėse, o jas lemia ne tik mano fantazija, bet ir visų dainininkų įdirbis. Didžiausia sėkmė būna tada, kai kuria visi, nuo scenos sklinda gera energija“, - aiškino D.Ibelhauptaitė.
Įdomūs, stiprūs aktorių darbai - kitas išskirtinis šio pastatymo bruožas. L.Pautienius, A.Grigorian ir Liora Grodnikaitė (Olga) įtikinamai atskleidė tipiškus savo herojų charakterio niuansus ir dvasios sumaištį. L.Pautienius premjeros vakarą galbūt sudaužė širdį ne vienai žiūrovei - šio artisto įtaigos ir charizmos galėtų pavydėti daugelis Onegino vaidmens kūrėjų.
„Didžiulis malonumas dainuoti šiame spektaklyje, - pripažino Laimonas. - Jame Onegino istorija pateikiama labai aiškiai ir logiškai, o naujos detalės tik padeda geriau atskleisti šio žinomo personažo charakterį.“
E.Montvidas savo gerbėjams pateikė žavią staigmeną: žiūrovai prunkštelėjo vos pamatę jo Lenskį - sutrikusio veido keistuolį, mūvintį trumpokomis beformėmis kelnėmis.
„Džiaugiuosi, kad galiu pabūti ir negražus, - juokavo artistas. - Pabandžiau sukurti kitokį Lenskį - ne herojišką įsimylėjėlį, o kiek komišką, nestabilios psichikos, nesirūpinantį savo išvaizda intelektualą. Atradau naujų šio personažo atspalvių, kuriuos galbūt panaudosiu ir kituose pastatymuose.“
Po mėnesio E.Montvidas dainuos Lenskį Miuncheno operoje Vokietijoje. Tai bus jau penktasis lietuvių tenoro „Eugenijus Oneginas“. „Iki šiol dainavau tik tradicinėse šios operos versijose, - pasakojo E.Montvidas. - „Bohemiečių“ spektaklis yra išskirtinis. Man jis labai patinka, nes leidžia kūrybingai pažvelgti į savo darbą. Tokių įdomių Larinos ir Auklės vaidmenų, kaip šiame spektaklyje, dar nemačiau. Man buvo didelė garbė dainuoti vienoje scenoje su Sigute Stonyte ir Irena Milkevičiūte.“
Netikėti debiutai
Operos primadonos pirmą kartą talkino „bohemiečiams“. Jos pavertė savo antraplanius personažus matomais, įsimenamais. „Kazbek“ papirosą (jie specialiai šia proga buvo atgabenti iš Baltarusijos!) traukianti S.Stonytės prekybos bazės vedėja Larina - pikantiškas štrichelis primadonos biografijoje.
O I.Milkevičiūtei (Auklė) pavyko su kaupu įgyvendinti savo svajonę pasirodyti operos scenoje su dukterimi Asmik. Šalia jųdviejų šįkart pabuvo ir Asmik sūnus Nojus.
Rafailui Karpiui (Trikė) ši premjera taip pat buvo išskirtinė: jis ne tik šauniai padainavo garsiuosius kupletus, bet ir debiutavo kaip fokusininkas! Užtikrintai su užduotimis susidorojo ir Tadas Girininkas (Zareckis, Trifanas Petrovičius).
Rūbai - iš „Humana“
D.Ibelhauptaitė į savo „Onegino“ vaizdinę partitūrą įtraukė ir visus 44 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choristus, vadovaujamus Česlovo Radžiūno. Jiems teko ne tik dainuoti, bet ir įkūnyti scenoje savo susikurtą personažą.
„Nuo pat „bohemiečių“ veiklos pradžios norėjau, kad choras scenoje būtų ne masė, o individų grupė, - prisipažino režisierė. - Man įdomu, ką kiekvienas choristas gali įlieti į bendrą istoriją. Juk visuomenė - tai individų visuma: kuo ji spalvingesnė, tuo visuomenės pjūvis įdomesnis.“
Spektaklio kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius padėjo režisierei įgyvendinti jos norą - jis padėjo sukurti individualų įvaizdį daugiau kaip pusšimčiui personažų, aprengdamas juos persiūtais panešiotais drabužiais, pritaikydamas grimą ir retro šukuosenas.
J.Statkevičius pridėjo ranką ir prie Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantų įvaizdžio - šie atrodė kaip ir „komunalkės“ gyventojai, o maestro Gintaras Rinkevičius pirmus du veiksmus dirigavo vilkėdamas jūreiviškus marškinėlius.
Tik per finalinį mados šou žiūrovų akys galėjo pailsėti nuo sovietinio skurdo ir pasinerti į garsųjį serialą „Dinastija“ primenančius tualetus. „Kai menininkas iš mėšlo sugeba padaryti bandelę, gimsta įdomus spektaklis“, - juokavo J.Statkevičius.
Nesitraukia iš savo salos
„Bohemiečių“ spektaklių atsiradimas - tai tarsi kiekvieno jų kūrėjo pastangos plaukti prieš srovę, iššūkis nepalankioms aplinkybėms. D.Birdas kaskart išradinėja teatrui nepritaikytuose Kongresų rūmuose dekoracijų keitimo modelius: jo scenovaizdžiai išsiskleidžia žiūrovų akyse lyg stebuklas.
D.Ibelhauptaitė siekia sustyguoti milžinišką operų mechanizmą, išsidriekusį per kelias Vilniaus erdves nepriklausomą kūrybą neigiančioje valstybėje.
Bet laivas plaukia. „Bohemiečiai“ nesitraukia iš savo salos, kurioje gyvena tik pagal jiems priimtinus dėsnius, - rizikuoja ir kuria taip, kad jiems patiems būtų įdomu.
Užduotis buvo ypač sunki
Gintaras Rinkevičius
Dirigentas „Surasti artimą šiandienos dvasiai ir kartu universalią „Eugenijaus Onegino“ traktuotę, kuri nebūtų nei banali, nei iš piršto laužta, yra didelis iššūkis. Netgi W.A.Mozartą statyti šiuolaikiškai yra paprasčiau nei P.Čaikovskį, kurio muzika yra augte suaugusi su A.Puškino poezija. Turbūt ne veltui lietuviai iki šiol nebandė statyti „Eugenijaus Onegino“ netradiciškai. Mes nebijome sunkių užduočių ir atsakomybės. Manau, bet kuris „Eugenijaus Onegino“ pastatymas turi teisę gyvuoti, jei jis yra įdomus, neprieštarauja minėtai muzikos ir poezijos vienybei.“
