Nei šiaip, nei taip, arba Kabaretinis Shakespeare’as

Skaitomiausi
Ramunė Balevičiūtė 2007-04-07

aA

Kabaretinė interliudija spektaklio pradžiai

Žiūrovų naujojoje Jaunimo teatro premjeroje netrūko. Tačiau jų galėjo būti žymiai daugiau, jei šio teatro vadybininkai ar kiti už teatro įvaizdį ir lankomumą atsakingi žmonės būtų bent nutuokę, kokius kozirius laiko savo rankose. Jei būtų žinoję, kad į lietuvių kalbą dar neversta „Measure for Measure“, Aivaro Mockaus išversta kaip „Jei taip, tai šitaip“, šiuo metu teatro praktikų laikoma bene šiuolaikiškiausia Williamo Shakespeare’o pjese, sulaukiančia vis naujų ir naujų, dažnai gan radikalių interpretacijų. Jei būtų atkreipę dėmesį, kad centrinės pjesės temos yra ne kas kita, o seksualinė ir politinė korupcija, jos apimta visuomenė. O atėjusi į spektaklį publika jau pati išsiaiškintų, ar reklama nešaudė tuščiais šoviniais.

Kodėl pradėjau nuo rinkodarinės premjeros pusės? Nes „Jei taip, tai šitaip“ – tipiškas komercinis spektaklis. Pas mus šis reiškinys dar tik formuojasi ir todėl neabejotinai yra vertas dėmesio. Pirmiausia reikėtų atsikratyti stereotipo, kad komercinis – tai būtinai blogas ar nekokybiškas (galų gale pats Shakespeare’as juk buvo komercinis dramaturgas). Tai atskiras žanras, turintis savus dėsnius ir taisykles. Mes neturime tokios teatro rūšies tradicijų, todėl dažnai sunku susigaudyti, kaip vertinti tokį teatrą: ar a priori smerkti dėl pataikavimo neišrankios publikos skoniui ar vis dėlto ieškoti kokių nors kitų atspirties taškų?

Akivaizdu, kad gyvenęs ir teatro mokslus Amerikoje baigęs Paulius Budraitis pažįsta tokio teatro skonį. O kad statyti jis imasi ne kokį nors Ray’ų Cooney, o Shakespeare’ą, tarsi rodytų jauną režisierių turint rimtesnių ambicijų. Nors, kita vertus – kodėl Shakespeare’as turėtų reikalauti kokių nors ambicijų? Kokiais tik pavidalais ir kur tik jis skirtingais laikais nebuvo vaidinamas – kiemuose ir rūmų menėse, prabangiausiose scenose ir cirko arenose, kabaretuose... Budraitis kartu su scenografe Irma Mickevičiūte iš pradžių Shakespeare’o veikėjus įkurdina prieš raudoną rauktą kabaretinę uždangą, apšviečia juos auksiniais kriauklės formos prožektoriais. Kol žiūrovai susėda, įeina taperis su dar keliais muzikantais (Gediminas Storpirštis, Tomas Kizelis, Arnoldas Jalianiauskas) ir įsikuria duobėje prieš sceną. Greta jų jau šurmuliuoja įsilinksminusi personažų kompanija. Juokdarys (Nerijus Gadliauskas) ir tvarkdarys (Andrius Bialobžeskis) pristato: „Bus vaidinamas Shakespeare’as“. Užsklandą stepo žingsneliais sušoka plevėsa (Sergejus Ivanovas) ir kvailas ponas (Lukas Petrauskas).

Vincentijus (Vidas Petkevičius), Marijana (Neringa Varnelytė) ir Andželas (Rolandas Kazlas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Šių atskalūnų interliudijos nuolat permušinės „rimtuosius“ įvykius. Pakilusi raudonoji uždanga atidengia ne mažiau butaforinį scenovaizdį: išpiešta drobė vaizduoja tai piktadario Andželo (Rolandas Kazlas) biblioteką, tai kalėjimo sieną, o sykį net nusileidžia didžiulis popierinis mėnulis ir debesėliai. Toks ironiškas santykis persmelkęs ir aktorių vaidybą. Visi čia varžosi dėl publikos dėmesio kaip kokie commedia dell’arte artistai, ir šiose varžybose išgaruoja bet koks Shakespeare’o pjesės kontraversiškumas. Tekstas nuolat skelia prasmines kibirkštis, tačiau jos čia pat užgęsta, nes spektaklio autoriams daug labiau už socialines ir politines aliuzijas rūpi pikantiški personažų santykiai: kas su kuo, kiek ir kada. Valdžią gavęs Hercogo pavaduotojas Andželas čia nekelia jokios grėsmės, jis tėra kompleksus slepiantis nevykėlis, pabaigoje, išaušus teisingumo valandai, džiugiai puolantis ant ešafoto, kad tik nereikėtų vesti daugelio numylėtos Marijanos (Neringa Varnelytė) – ir turbūt niekas geriau už Rolandą Kazlą to nesuvaidintų. Alekso Kazanavičiaus Klaudijus tėra toks pat plevėsa kaip ir jo kompanionai, o liberalusis hercogas Vincentijus (Vidas Petkevičius) atlieka tik įvykių spartintojo vaidmenį. Sunkiausiai sekėsi aktorei Aušrai Pukelytei rasti pateisinimą vienuolės Izabelės principų rigidiškumui, todėl ji ir liko tradiciškai romantizuota tyra mergelė.

Būtų galima priimti tokias žaidimo (t.y. „kabaretinio Shakespeare’o“) taisykles, jei žanras būtų nuosekliai išlaikytas ir įgavęs raiškesnę formą. Sceniniam atlikimui gerokai stinga tikslumo, lengvumo ir žaismės. Kokia nors arija, prasidėjusi kaip miuzikholo numeris, būtinai pasibaigia kaip lietuviška užstalės daina. Smagiai užsimezgę pokalbiai nuobodžiai ištįsta ir tampa vangūs. Jau nekalbu apie tai, kad spektaklio apšvietimas – nedovanotinai mėgėjiškas.

„Jei taip, tai šitaip“ Shakespeare’as sukūrė vieną keisčiausių ir atviriausių finalų, visais laikais kursčiusių interpretatorių vaizduotę. Režisierius Paulius Budraitis jam pabandė suteikti filosofinę potekstę (atseit, mirtis visus sulygina). Tačiau įspūdis toks, kad tiesiog reikėjo kaip nors pabaigti vaidinimą.

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.