Pandemijos ir karantino spąstuose ieškodama idėjų Teatro dienos sveikinimui, pirmiausia pagalvojau apie Bertoltą Brechtą. Žinoma, situacijos skirtingos, tačiau nerimo ir nežinomybės akivaizdoje brechtiškasis sarkazmas ir drąsa atrodo geriausias vaistas. Beveik prieš dvejus metus jungtinės latvių ir lietuvių kūrybinės grupės Klaipėdos dramos teatre sukurtas spektaklis „Mama Drąsa“ pagal Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ (1939) pelnė net du „Auksinius scenos kryžius“ (už režisūrą ir už pagrindinį vyro vaidmenį), tačiau Lietuvoje nesulaukė nė vienos profesionalios recenzijos. Karantinas - puiki proga užkamšyti spragas, iš anksto susitaikant su išlyga, kad vaizdo transliacija niekada neatstos gyvo spektaklio. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Klaipėdos dramos teatras pasirūpino išties kokybišku įrašu, nors spektaklis šiuo požiūriu kelia daug iššūkių: Mažosios salės scenos ratas vis sukasi, aktoriai kartas nuo karto „įsiveržia“ į žiūrovų erdvę ir pan.
„Motušė Kuraž ir jos vaikai“ yra viena garsiausių visų laikų antikarinių pjesių, be to, daugelio laikoma geriausiu Brechto kūriniu. Tai - į dvylika scenų sutalpinta Trisdešimties metų karo kronika, kurios centre - karą pragyvenimo šaltiniu pavertusi prekybininkė, trijų vaikų motina, kare praradusi juos visus, tačiau neišsižadėjusi savo verteiviško amato.
Spektaklio kūrėjai - vienas aktyviausių šiuo metu latvių režisierius Elmāras Seņkovas ir dramaturgė Rasa Bugavičute-Pēce, Brechto pjesę, kuri Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nuskambėjo kaip makabriška pranašystė, sutrumpino ir perrašė, įterpdami autentiškus Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių jaunuolių monologus, kuriuose šie pasakoja apie tarnybos kasdienybę, ginklus, pavojingesnes situacijas ir išsako dideliu sąmoningumu nepasižyminčias savo pažiūras („tegul tarnauja nigeriai ir babajai“). Bėda ta, kad šios dvi dalys - Brechto fabula ir dokumentinio teatro intarpai - atrodo kaip du skirtingi spektakliai. Todėl ironiškai nuskamba Dariaus Meškausko, vaidinančio Mamą Drąsą, replika, mesta vienam iš aktorių, iš pradžių įsimaišiusiam tarp žiūrovų, o paskui pakilusiam į sceną skaityti šauktinio monologo: „Mes čia stengiamės, kuriame meną, tai ateik čia ir pakalbėk!..“
„Kuriamas menas“ latvių ir lietuvių spektaklyje nurungia bet kokius tikrovės įsiveržimus. Priežasčių gali būti keletas: „verbatim“ metodu surinkta medžiaga nėra labai įdomi, dramaturgijoje atsispindintis neapsisprendimas, apie ką labiau norisi kalbėti, ir Dariaus Meškausko lyderystė. Meškauskas su keliais kitais scenos partneriais pasakoja vieną istoriją, o kareivių monologus skaitantys aktoriai - kitą. Sakyčiau, Meškausko Mama Drąsa ir jo pernai sukurtas Kreonto vaidmuo Māros Ķimele's „Antigonėje“ sudaro savotišką dilogiją, kurioje po ciniško tirono kauke slepiasi meilė ir prieraišumas savo vaikams. „Mamoje Drąsoje“ jautriausios scenos - tarp Meškausko personažo ir Justinos Vanžodytės vaidinamos nebylės Katrinos, nors tikrieji „Motušės“ jausmai prasiveržia tik trumpą akimirką.
Kita vertus, režisierius, susikoncentruodamas į karnavalinę / persirengėlišką plotmę, nepadeda Meškauskui atskleisti viso Motušės Kuraž sudėtingumo. Apskritai - kas ji tokia Seņkovo spektaklyje? Gariūnų stiliaus verslininkė? Lietuvos kariuomenės ūkio skyriaus vedėja? Spektaklyje neatskleidžiamas jos pasirinkimų prieštaringumas ir visas likimo tragizmas.
Nors spektaklyje apie karą kalbama daug, daugiausia užsižaidžiama šmaikščiomis sentencijomis, o tikrų karo baisybių čia nėra nė kvapo. Rimo Sakalausko instaliacijos elegantiškai stilizuotos (granatų, bombonešių siluetai, traukinių vagonų, kareivinių kontūrai ir pan. - žodžiu, čia irgi „kuriamas menas“), smurtas teatrališkas, šauktinių pasakojimai infantilūs, o tai, ką būtų galima pavadinti „brechtiška dvasia“, pavyzdžiui, muzikiniai farsiniai intarpai (kompozitorius Edgaras Mākenas), neturi tikrojo brechtiško geluonies. Labiausiai jaudinanti akimirka - tai Mamos Drąsos pabaigoje trumpam mestas žvilgsnis į lifto tarpduryje susmukusį, veikiausiai kareivio išniekintą Katrinos kūną: „Užmigo, tegul pamiega...“ Bet tai - labiau mamos / tėvo ir dukros santykių negu karo istorijos dalis.
Neatmetu, kad kai kurių scenų brutalumą ir emocinį aštrumą galėjo nugesinti ekranas, per kurį teko stebėti spektaklį. Vis dėlto režisierius Elmāras Seņkovas yra subtilus estetas, scenos erdvės poetas, visų pirma ieškantis grakščių meninių sprendimų. Todėl tarp „Mamos Drąsos“ privalumų - greta Meškausko ir Vanžodytės dueto - minėčiau erdvės panaudojimą (scenografas Reinis Suhanovas), tačiau temai atskleisti kaip tik drąsos ir pritrūko.
