Pasibaigė daugiau nei savaitę trukusi „Naujosios operos akcija“. Šį kas kelerius metus vykstantį renginį mintyse visuomet dedu į Vilniuje vykstančių tarptautinių festivalių gretas ir natūraliai noriu vertinti būtent jų kontekste. Vis dėlto tai nebūtų tikslu, nes VšĮ „Operomanija“ organizuojamas renginys stipriai skiriasi nuo pažįstamų festivalių tradicijų.
Pirmiausia todėl, kad tarptautinė programa nėra pagrindinis NOA interesas. Šįmet į ją įtraukta Ukrainoje prieš dvejus metus sukurta archeologinė opera „Chornobyldorf“ buvo vienintelis Vilniuje gastroliavęs užsienio spektaklis. Kaip ir ankstesnėse akcijose, repertuaro pagrindą sudarė „Operomanijos“ prodiusuoti Lietuvoje sukurti darbai, kuriuos, tikėtina, galėsime matyti ir vėliau.
Du iš jų jau užsitarnavę pripažinimą: tai pasivaikščiojimas po Vilniaus senamiestį su garso patirtimi „Glaistas“ ir iš LRT archyvų sudėliotas laisvos Lietuvos paveikslas, pavadintas „Darius Radvila, Vytauto“. Kiti penki - žiūrovams iki tol nematyti spektakliai, kurių pavadinimai liudijo 21 amžiuje puikiai žinomas ir visomis kryptimis analizuojamas problemas, svetimas šiuolaikinio mąstymo neatitinkantiems klasikinės operos libretams. Šio, kaip ir viso Lietuvos teatro sezono pradžios kontekste „Naujosios operos akcija“ nušvito kaip eksperimentams atviras festivalis, sveikinantis netikėtus žvilgsnius į gerai pažįstamą klasiką ar populiariosios kultūros reiškinius. Taip sakydama privalau atskirti turinį nuo formos, nes labiausiai džiugino būtent ji - spektakliai pasižymėjo „švariomis“ koncepcijomis.
Šiuo atžvilgiu gerąja prasme itin nustebino režisierė Greta Štiormer. Paskutinis jos kūrinys, kurį mačiau iki festivalio, buvo „Meno ir mokslo laboratorijos“ erdvėje parodytas spektaklis „Atšilimas“, jame nesupratau absoliučiai nieko.
NOA programoje parodyti net du režisierės darbai, kurių išraiškos tikslumas ir problemos grynumas buvo visiška priešingybė aukščiau paminėtam. „Sporto grupėje“ girdėjome treniruoklių ir įsipareigojimo numesti svorio muziką. Internetinės programėlės „TikTok“ operoje „Planeta Deluxe“ stebėjome milžinišką ekraną ir jo fone veikiančius mažyčius gyvus žmones, kurių įvaizdžiai ir istorijos mums prieš akis buvo didesni už pačias asmenybes.
„Planeta Deluxe“ vyko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Didžiojoje salėje - šį faktą režisierė visiems laikams įsirašys į savo kūrybos dosjė. O mes prisiminsime, kad žodžiai „salė“ ir „scena“ nėra tapatūs. Šioje operoje scena ir parteris buvo apgręžti - žiūrovai sėdėjo scenoje eilėmis sustatytose kėdėse, o veiksmas vyko parteryje, balkonuose ir po jais pakabintuose ekranuose. Pagal scenovaizdį galima numanyti, kad scena apsukta vien dėl patogumo. Atlikėjus nutarta sustatyti balkonuose tarsi dievus savo karalystėse, tad logiška tam išnaudoti žiūrovams skirtos erdvės struktūrą, užuot svarsčius, kaip pakabinti žmones scenoje.
Kita vertus, socialinių tinklų kontekste erdvių sukeitimą galima matyti ir kaip metaforą. Mes, žiūrovai, atsiduriame ten, kur paprastai veikia stebimi žmonės; vos žengę į salę kylame į sceną, tad pasijuntame, tarsi mūsų kasdienis judėjimas būtų stebimas, - visai kaip socialiniuose tinkluose. O štai atlikėjai, sąmoningai pasirinkę būti dėmesio centre, veikia parteryje, tarsi demonstruodami, jog viskas, ką daro, yra kasdieniška. Tik visi puikiai žinome, kad taip nėra, - visai kaip socialiniuose tinkluose.
Scenos centre pakabinto didelio ekrano apačioje nuolat bėga skambančių muzikos kūrinių pavadinimus nurodanti eilutė (kompozitorė Jūra Elena Šedytė). Iš abiejų pusių pakabinta po tris mažesnius ekranus. Visuose juose medijuotus vaizdus (videomenininkė Aistė Marija Stankevičiūtė) keičia videoįrašai (operatorius Danielius Minkevičius), kuriuose veikia penki spektaklio personažai: sportiška lesbietė Agnė (Petra Zahumenska), ryški penkiasdešimtmetė diva Margo (Aistė Miknytė), vakarėlių liūtė Valerija (Eglė Stundžiaitė), informatikas Robertas (Paulius Prasauskas) ir gražuolis darboholikas Vilius (Juozas Janužas).
Prieš premjerą LRT KLASIKOS laidai „Ryto allegro“ Štiormer pasakojo tiktoką laikanti nuoširdžiausiu socialiniu tinklu. Jai pritarė kiti pašnekovai, teigdami, kad toks įspūdis gali susidaryti, mat nemaža turinio dalis čia nėra, liaudiškai tariant, iščiustyta. Kitaip sakant, turinio kūrėjai demonstruoja save netikėtais ir nebūtinai patraukliais rakursais. „Planetoje Deluxe“ to neįžvelgiau - personažai atrodė gražūs, patrauklūs, išlaižyti. Tiesa, to nepasakyčiau apie dainavimą, kurio nedarnus skambesys kliuvo net man, seniai bevysčiusiai įprotį klausyti muzikos atlikimo niuansų.
Tiktoko paskyros neturiu. Tačiau iš to, ką teko girdėti kalbant tinklą naudojančius pažįstamus ir matyti tiktokerius pašiepiančiuose jutuberių vaizdo įrašuose, suprantu, kad „Planetoje Deluxe“ pasitelkiama ne tik tiktoko turinio refleksija, bet ir estetika. Pradedant, žinoma, minėtais ekranais ir bėgančiais muzikos takeliais, plečiantis į trumpus vaizdo įrašus, nesudėtingų šokio judesių sinchronišką kartojimą (choreografas Denisas Kolomyckis), ryškius, asmenybę pabrėžiančius drabužius (kostiumų dailininkas Norbertas Hincas). Ar LNOBT salėje tokia išraiška trikdo? Visiškai ne, nes čia iš dalies išlaikyta operos didybė: atlikėjus matome didžiuliame ekrane, vadinasi, didesnius už mus; arba balkonuose, vadinasi - aukščiau už mus.
„Planeta Deluxe“ neatvėrė socialinių tinklų ir realybės skirtumų. Matydami tiktokui skirtus personažų videoįrašus ir palyginę juos su arijose skambančiais tekstais, suprantame, kad šie žmonės iš principo tapatina savo gyvenimus su socialiniais tinklais. Minėtoje „Ryto allegro“ laidoje nuskambėjo Skaitmeninio etikos centro vadovės Rasos Jauniškienės mintis: viskas gerai, jei socialiniai tinklai nėra vienintelė vieta, kurioje žmogus gauna įvertinimą ir pripažinimą. Panašu, kad spektaklyje vaizduojami žmonės šiuos poreikius tenkina išimtinai tiktoke, todėl mielai parduoda savo asmenybę ir patirtis už aplinkinių dėmesį.
Vis dėlto negalėčiau pasakyti, ką kūrybinė grupė mano apie tiktoką ir apie socialiniuose tinkluose užstrigusius vartotojus. Operos personažai pasakoja apie varginantį gyvenimą, tačiau atrodo laimingi, tarsi nuoširdžiai džiaugtųsi tuo, ką jiems suteikia tiktokas, ir mielai priimtų tai, kam jis įpareigoja.
„Planeta Deluxe“ - tai tarsi tobulo gyvenimo užkulisiai, atskleidžiami nieko negraudinant. Priešingai - tai tarsi vadinamosios patraukliausios tiktoko pusės ekspozicija: visi turi problemų (depresija, perdegimas ir pan.), tačiau socialiniuose tinkluose randa erdvę išsisakyti patys ir padėti atsiverti kitiems.
Regis, tiek spektaklyje ir pasakyta: tiktoke būti savimi gali patys įvairiausi žmonės. Pati manau, kad žmonės čia gali atrodyti tokie, kokie nori, bet nesu tikra, ar abejonę pamačiau spektaklyje, ar pritempiau remdamasi išankstine nuomone. Kas socialiniame tinkle vyksta su žmonėmis, kodėl jie nori čia būti ir kas iš to išeina - spektaklyje nesvarstoma. „Planeta Deluxe“ - tai jaunų menininkų tiktoko refleksija, tik ne klausianti, o konstatuojanti.
Aušros Kaminskaitės apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.