„Pripažintas ir visuomenės gerbiamas menininkas pasielgė nedovanotinai“ - tai viena pirmųjų spektaklio „Sulėtintai“ frazių, su savimi atnešusi milžinišką kontekstą. Šarūno Barto istorijomis Lietuvoje prasidėjęs #Metoo judėjimas atvėrė vartus ne tik būriui liudijimų apie aukščiausiu lygmeniu pripažintų menininkų seksualinio priekabiavimo istorijas, bet ir suteikė tribūną diskusijoms apie menininko ir jo kūrybą priimančių žmonių atsakomybės klausimą: ar turėtume vartoti ir vertinti meno kūrinį, jei jo autorius, mūsų akimis, pasielgė amoraliai?
Tokiose situacijose po padidinamuoju stiklu atsiduria ne tik „skandalų objektai“, bet ir daugybė kitų žinomų bei nežinomų žmonių - kiekvienas minėtu klausimu privalo susidaryti nuomonę, pagal kurią yra vertinamas ir teisiamas. Palaikai aukas? Vadinasi, vadovaujiesi tikrosiomis vertybėmis arba esi kvailas, kad tiki nieko nepasiekusiųjų šnekomis. Palaikai smurtautojus(-as)? Esi protingas suvokęs, kad skandalai skirti karjeroms griauti, arba esi nuviliantis, nejautrus ir nesupratingas. Kiekvienas tarsi priverčiamas turėti nuomonę, pagal kurią galėtų būti priskiriamas protingiems / kvailiems, smurtautojams / aukoms ar kitoms kategorijoms.
Prancūzijoje gimusios, Lenkijoje kuriančios režisierės Annos Smolar spektaklio „Sulėtintai“ siužeto išeities tašku įvardijama seksualinio priekabiavimo istorija. Į ją žvelgiama sulėtintai, pristatant publikai procesus, vykstančius prieš, per ir po viešumon iškilusios istorijos, rodant į tai vedančius paprastai nematomais liekančius kelius.
„Sulėtinai“ veiksmas vyksta galerijoje, į kurią susirinkę žiūrovai stebės paprastai neviešinamą būsimos parodos darbų kūrybos procesą. Autoriai - puikiai žinomas ir prieš dvejus metus dėl kilusio skandalo iš rinkos išmestas Menininkas A (Martynas Nedzinskas) bei jauna, talentinga, kol kas nežinoma Menininkė B (Miglė Polikevičiūtė). Parodos idėja - siekiant dialogo ir vengiant kategoriško nusikaltusiųjų kūrybos atmetimo reabilituoti Menininką A. Tam, kad procesas vyktų skaidriai, parodos Kuratorė (Monika Bičiūnaitė) pasikviečia Mediatorių (Gediminas Rimeika), turintį užtikrinti, kad būtų paisoma visų dalyvių - įskaitant galerijos Direktorių (Rytis Saladžius) ir vėliau prisijungusią, kadaise nukentėjusią Nekviestą Menininkę (Gailė Butvilaitė) - interesų.
Scenos viduryje pastatytas baseinas, kurio viduje vietoj vandens - veidrodinis nuolydis. Galinę sieną atstoja stiklinė Galerijos siena, už kurios gruodžio pavakarę atsiveria vaizdas į sutemusį Vilnių. Šoninėse sienose pastatyta po keletą ekranų, kuriuose matome vietoje filmuojamą būsimą parodos medžiagą. Tokioje aplinkoje vykstantis spektaklis - priešingai nei pompastiški skandalai - nepaprastai sterilus ir neteatrališkas.
Personažai pavadinti pagal atliekamas funkcijas, bandant išvengti bet kokių akivaizdžių asociacijų su tikromis asmenybėmis, tiksliau - kaltinimų konkretiems žmonėms. Veiksmas vyksta arti žiūrovų, tačiau justi aktorių nutolimas, atsiribojimas, tarsi energija būtų nukreipta ne į publiką, bet į smulkias asmenines užduotis. Dėl to pradžioje spektaklis gali atrodyti nejautrus ir paviršutiniškas, tačiau greitai paaiškėja, kad sterilumas ir nykumas reikalingi realybės pojūčiui sukurti. Tiksliau, tai primena, kad problemos - kaip ir meno kūriniai - neatsiranda staiga ir iš niekur. Jų link veda ilgi procesai nykioje ir dažnai neįdomioje, neestetiškoje kasdienybėje, nesužadinančioje jokio smalsumo gilintis į nuobodybės maskuojamus reiškinius.
Spektaklio dramaturgijos (Michal Buszewicz ir Anna Smolar) pagrindui parinktas meno pasaulio kontekstas, tačiau situacijos atpažįstamos ne vien jo atstovams: patyčios studijose prieš akademinę auditoriją, netolygus atlygio paskirstymas, neadekvatus politkorektiškumas, konfliktas tarp meno kūrimo visiškai saugiomis ir asmeniui (bet ne kūriniui) kenksmingomis sąlygomis... Stipriai pritariu kolegės Kristinos Steiblytės komentarui, kad meno pasaulio vaizdavimas „Sulėtintai“ turi trūkumų, nes „Kitose srityse veikiantys smurtautojai susiduria ir su kitokiomis pasekmėmis: jei jau yra išviešinami, tai vargu, ar jie bus boikotuojami ir viešai smerkiami“.
Aukščiau minėtos situacijos būdingos ten, kur egzistuoja bet kokie darbo santykiai, tačiau skandalai paprastai kyla taip pasielgus menininkams, premijų laureatams, pripažintiems žmonėms, besirūpinantiems, kad nebadautų eilinių, neįpareigotų piliečių sielos. Kur kas greičiau ir paprasčiau visuomenė suvirškina istorijas, kuriose nusikalsta, pavyzdžiui, politikai - gal todėl, kad jie rūpinasi ne sielomis, o viso labo įstatymais, kurių visi turime laikytis.
Anna Smolar spektakliu braižo schemą, aiškinančią, kaip funkcionuoja visuomenė, kartas nuo karto privalanti nukankinti jos nuodėmių atpirkėją. Nepaprastai efektingai spektaklyje suskamba tiesiogiai žiūrovams adresuojamas Menininko A monologas, teigiantis, kad viskas, ką meno vartotojai projektuoja į menininką, yra jų pačių vizijos, fantazijos, įvaizdžiai. Herojus sukuria visuomenė ir ji pati juos teisia - skamba sąžiningai, tačiau tokį procesą lydinčios žmonių dalybos į moralius ir amoralius (priklausomai nuo asmeninės kiekvieno nuomonės), primena, kad suversdami kaltę vienam žmogui praleidžiame puikias progas permąstyti savo pačių veiksmus ir jų įtaką visuomenės raidai.
Tikrasis „mene galima viskas“ variklis spektaklyje yra ne visuomenėje pripažintas menininkas, o parodos Kuratorė, kurios tvirta, visa žinančios profesionalės povyza dangsto absoliutų nepakantumą viskam, kas nepakyla iki jos lygio. Pirmiausia - savimi patenkintai jaunajai vidutinybių kartai, kurią smerkia už politkorektiškumą, stiprų savisaugos jausmą, polinkį kelti savo interesus aukščiau nei kūrybą. Du neapykantos kupinus monologus rėkianti ar pro dantis košianti Kuratorė gali pasirodyti kaip spektaklio kūrybinės grupės kritikuojamas nepakantus žmogus.
Tačiau greta jos nuolat „malasi“ Menininkė B, iliustruojanti Kuratorę pykdančius bruožus: pilka, nuo bet kokių jausmų besisauganti kūrėja, kurios drąsa reikalauti sau lygių sąlygų bei pagarbos žavi ir drauge kelia juoką būriu kolegų laisvę varžančių reikalavimų: nevėluoti, nesipurkšti stipriais kvepalais, darbo metu nesinaudoti mobiliaisiais telefonais, nepertraukinėti, vienas kitam padėkoti. Spektaklio reklamoje naudojama frazė „Tu turi teisę į savo laisvę, aš turiu teisę į tavo laisvę“ skleidžiasi dviem kryptimis, suteikiant žiūrovui galimybę patirti ir stipresniųjų galios, ir silpnesniųjų pasyvios agresijos inspiruojamą smurtą bei neteisybę.
Dramaturgiškai daugiausiai spalvų, regis, turėtų atskleisti Nekviesta Menininkė, kuri spektaklyje pristatoma ir kaip visuomenės agresijos auka, išnaudota kūrėja, ir kaip žmogus, pats ne visai žinojęs, kaip ir kodėl elgėsi, kaip turėjo jaustis, kur ir kada privalėjo nubrėžti ribą. Dar vienas eilinis asmuo, kurį visuomenė pavertė (anti)herojumi ir reikalavo, kad elgtųsi pagal tokiam personažui būdingas taisykles.
„Neatrodo, kad jo žmona skųstųsi. Atrodo, kad ji labai ramiai ir laimingai gyvena“, perskaito Nekviesta Menininkė vieną iš daugybės jos pasirinkimą kalbėti smerkiančių interneto komentarų. Tarsi atsakas tokiems žodžiams spektaklyje atsiduria gyvas priekaištas - smuikininkė, Šarūno Barto partnerė Lora Kmieliauskaitė, kurianti ir atliekanti muziką bei tampanti rengiamos parodos medžiagos dalimi. Kai Menininkas A, dainuodamas žodžius „Jei būčiau žmona / Ir vyras mano taip pasielgtų“, nukreipia kamerą į Kmieliauskaitę, matome dar vieną meno kūrimo procesą kančios sąskaita. Žinoma, čia dalyvė pati sutinka būti panaudojama idėjoms perteikti (ir tai - nepaprastai drąsus žingsnis), suteikdama progą visuomenei pamąstyti, kaip kiekvieną mūsų asmeniškai veikia realybės prieskonis mene, ir kokie ypatingi kartais jaučiamės, būdami ne šiaip meno, bet tikro gyvenimo dramų liudininkais.
Kiekvienas „Sulėtintai“ vaizduojamas procesas - daugialypis, nuolat kintantis, lydimas emocinių santykių. Tad vietoj bet kokių atsakymų spektaklis palieka nesaugumo jausmą: niekas nėra aišku ir kai kuriose situacijose nuomonės verčiau tiesiog neturėti. Ar bent nereikšti jos siekiant atsidurti teisiųjų kategorijoje. Ką tokiu atveju daryti? Eksperimentą, kuriuo Nekviesta Menininkė ir Direktorius baigia spektaklį. Daugybę kartų simuliuodami kadaise įvykusį prasilenkimą, šie žmonės mokosi susitikti dar kartą ir pasakyti tai, ką iš tiesų norėjo, gauti tai, ko tuo metu labiausiai reikėjo - atsiprašymą ir palaikymą. Paradoksalu, kad sudėtingų santykių ir įvairių nuomonių krūvoje suvirtusius žmones atpainioti gali mažutė palaikymo išraiška intymioje aplinkoje - ne viešas atsiprašymas, ne kito teisybės pripažinimas, bet asmeniškai ištartas atviras, o ne parodomasis žodis, leidžiantis pasijusti saugiai.
Ir tame yra kur kas daugiau prasmės nei dedantis objektyviu profesionalu, bet kokių santykių psichologijos žinovu kartoti „aš jus girdžiu“.
