Lietuvos nacionalinio dramos teatro monospektaklyje „Vaidina Marius Repšys“ aktorius pasakoja autobiografinę istoriją, susitelkdamas į save ir savo santykį su teatro profesija. Nuo pradžių jis užmezga tiesioginį ryšį su žiūrovais, vardydamas pavyzdžius ir klausdamas: „Ar tai teatras?“ Tai, kas rugsėjo 27 d. vyko Jonavos kultūros centre, buvo teatras. Nors galima buvo tikėtis, tarkim, dokumentinio pasakojimo apie depresiją ar bipolinį sutrikimą, žodis „liga“ ar konkretūs psichikos sutrikimų pavadinimai spektaklyje nenuskamba.
Ant scenos - metalinis apskritimas kaip teatro simbolis, jame stovi spinta, kuri tampa portalu pereiti iš vienos erdvės į kitą: iš tikrovės į teatrą, iš vaikystės į paauglystę, iš vieno vaidmens į kitą, iš gyvenimo į mirtį. Spinta yra vieta pasislėpti ir susigūžti, kai bloga, taip pat ir išeities taškas vaizduotei, svajonėms. Šonuose kabo grandinės - pančių ir sunkio simbolis bei aliuzija į spektaklį „Katedra“ (dailininkė Barbora Skaburskė). Scenos dešinėje - pianinas. Jautriausias spektaklio epizodas - kai Repšys groja, kol jo muzika susilieja su elektroniniais garsais (kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis). „Aštuonias valandas kasdien. Ir kam?“ - klausia jis. Šioje scenoje susijungia pasigėrėjimas žmogaus valia siekti užsibrėžto tikslo, nerimas dėl aidinčio kritiško balso ir neįgyvendinto gyvenimo kelio nostalgija: gal jis būtų buvęs puikus pianistas, jei tėvai būtų leidę į muziką, o ne į sportą?
Pagrindinis Repšio partneris scenoje yra Balsas erdvėje - tai į išorę perkeltas vidinis kalbėtojas: įsakmus, žeidžiantis, reiklus, persekiojantis, dominuojantis, kartais nutylantis. Repšys kalbasi su juo, t.y. su savimi. Jis sužino, kad tas Balsas nėra jis, bet tai supranta ne iš karto, kartais jis jo klauso. Retkarčiais Balsas priverčia elgtis nesaikingai ir išmokti groti pianinu, o kartais priaugti svorio, pasiekti 108 kilogramus. Polinkis į kraštutinumus vienais atvejais pasireiškia kaip kūrybinė, kitais - kaip destruktyvi jėga. Kas tai - stipri valia, kūrybinė energija ar beprotybė?
Per spektaklį Repšys persikūnija į savo suvaidintus personažus: ryškiausi - Vandalas iš „Išvarymo“ ir Laurynas iš „Katedros“ - tai dar vienas paradoksalus kontrastas jo profesiniame ir vidiniame gyvenime. Vienas - „marozas“ iš gatvės, kitas - su patosu pakilęs virš žemės. Repšys persimaino iš vieno personažo į kitą ir vis tiek lieka „savas“. Į jo gyvenimą teatras atėjo vėliau, iš pradžių jį formavo televizija, kovos menai - masinė, daugeliui atpažįstama kultūra, gaubiama sentimentų vaikystei aura. Todėl su Repšiu lengva tapatintis, todėl jis greitai užmezga ryšį su publika.
Iš improvizacijų pagal Repšio biografiją sukurtą spektaklį režisavo jo brolis Mantas Jančiauskas, išryškinęs kuriančio žmogaus akistatos su savimi temą. Režisierius kartu su dramaturgu Rimantu Ribačiausku iš Repšio gyvenimo fragmentų dėlioja keliasluoksnį pasakojimą, kontroliuodamas kintantį aktoriaus bendravimo su žiūrovais būdą: vieną akimirką aktorius kreipiasi tiesiogiai, vaidindamas save, kitą kaip personažas Vandalas, trečią virsta pajacu, preparuojančiu Mariaus galvą, ketvirtą kuria populiarių filmų herojų skečus, penktą vaidina save paauglystėje ir t.t. O atviriausias jis būna, kai repuoja savo paties sukurtus tekstus ar groja pianinu.
Autobiografinėje knygoje „Heraklis Nr. 4“ Repšys papasakoja savo istoriją, tiksliau, daugybę įtraukiančių, stebinančių ir kartu atpažįstamų įvykių iš savo gyvenimo. Dienoraščio forma parašytoje knygoje, kurioje susipina keli laikai: dabartis psichiatrijos ligoninėje ir praeitis - vaikystės, mokyklos, studijų metai, - atsiskleidžia ne tik kontrastingos Repšio asmenybės bruožai, bet ir laiko ženklai bei jį supę žmonės, įtaką jam darę ryšiai, ypač svarbus santykis su mylimąja. Spektaklyje linijų mažiau, čia susitelkiama į aktorių ir teatrą, jo vidinį, personažų pripildytą pasaulį ir su profesija susijusius praeities epizodus, bet veiksmui retkarčiais pritrūksta dramaturginės įtampos, o apleidus būtį už scenos rato susidaro tam tikras vakuumas.
Repšys scenoje žiūri į save ekrane, einantį ilgais koridoriais. Judanti kamera perteikia jo sutrikimą, nuostabą, pažeidžiamumą. Jis keliauja, kol prieina ant laiptų sėdinčius ir į televizorių žiūrinčius pacientus. Jis irgi prisėda ir ekrane pamato save, klaidžiojantį mišku (vaizdo projekcijų autorius Kristijonas Dirsė). Kreipdamasis į save ekrane Repšys scenoje pagaliau perima kontrolę iš Balso. Juk pagrindinis jo veiksmas spektaklyje „Vaidina Marius Repšys“ - tai mėginimas suprasti, kas vyksta, rasti vidurio kelią tarp kraštutinių minčių ir emocijų, galimybių ir idealų, tikrovės ir teatro, personažų ir savęs.
