Ne vidurio kelias

Ieva Tumanovičiūtė 2020-10-24 7md.lt, 2020-10-16
Marius Repšys spektaklyje „Vaidina Marius Repšys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Marius Repšys spektaklyje „Vaidina Marius Repšys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Lietuvos nacionalinio dramos teatro monospektaklyje „Vaidina Marius Repšys“ aktorius pasakoja autobiografinę istoriją, susitelkdamas į save ir savo santykį su teatro profesija. Nuo pradžių jis užmezga tiesioginį ryšį su žiūrovais, vardydamas pavyzdžius ir klausdamas: „Ar tai teatras?“ Tai, kas rugsėjo 27 d. vyko Jonavos kultūros centre, buvo teatras. Nors galima buvo tikėtis, tarkim, dokumentinio pasakojimo apie depresiją ar bipolinį sutrikimą, žodis „liga“ ar konkretūs psichikos sutrikimų pavadinimai spektaklyje nenuskamba.

Ant scenos - metalinis apskritimas kaip teatro simbolis, jame stovi spinta, kuri tampa portalu pereiti iš vienos erdvės į kitą: iš tikrovės į teatrą, iš vaikystės į paauglystę, iš vieno vaidmens į kitą, iš gyvenimo į mirtį. Spinta yra vieta pasislėpti ir susigūžti, kai bloga, taip pat ir išeities taškas vaizduotei, svajonėms. Šonuose kabo grandinės - pančių ir sunkio simbolis bei aliuzija į spektaklį „Katedra“ (dailininkė Barbora Skaburskė). Scenos dešinėje - pianinas. Jautriausias spektaklio epizodas - kai Repšys groja, kol jo muzika susilieja su elektroniniais garsais (kompozitorius  Mantvydas Leonas Pranulis). „Aštuonias valandas kasdien. Ir kam?“ - klausia jis. Šioje scenoje susijungia pasigėrėjimas žmogaus valia siekti užsibrėžto tikslo, nerimas dėl aidinčio kritiško balso ir neįgyvendinto gyvenimo kelio nostalgija: gal jis būtų buvęs puikus pianistas, jei tėvai būtų leidę į muziką, o ne į sportą?

Pagrindinis Repšio partneris scenoje yra Balsas erdvėje - tai į išorę perkeltas vidinis kalbėtojas: įsakmus, žeidžiantis, reiklus, persekiojantis, dominuojantis, kartais nutylantis. Repšys kalbasi su juo, t.y. su savimi. Jis sužino, kad tas Balsas nėra jis, bet tai supranta ne iš karto, kartais jis jo klauso. Retkarčiais Balsas priverčia elgtis nesaikingai ir išmokti groti pianinu, o kartais priaugti svorio, pasiekti 108 kilogramus. Polinkis į kraštutinumus vienais atvejais pasireiškia kaip kūrybinė, kitais - kaip destruktyvi jėga. Kas tai - stipri valia, kūrybinė energija ar beprotybė?

Per spektaklį Repšys persikūnija į savo suvaidintus personažus: ryškiausi - Vandalas iš „Išvarymo“ ir Laurynas iš „Katedros“ - tai dar vienas paradoksalus kontrastas jo profesiniame ir vidiniame gyvenime. Vienas - „marozas“ iš gatvės, kitas - su patosu pakilęs virš žemės. Repšys persimaino iš vieno personažo į kitą ir vis tiek lieka „savas“. Į jo gyvenimą teatras atėjo vėliau, iš pradžių jį formavo televizija, kovos menai - masinė, daugeliui atpažįstama kultūra, gaubiama sentimentų vaikystei aura. Todėl su Repšiu lengva tapatintis, todėl jis greitai užmezga ryšį su publika.

Iš improvizacijų pagal Repšio biografiją sukurtą spektaklį režisavo jo brolis Mantas Jančiauskas, išryškinęs kuriančio žmogaus akistatos su savimi temą. Režisierius kartu su dramaturgu Rimantu Ribačiausku iš Repšio gyvenimo fragmentų dėlioja keliasluoksnį pasakojimą, kontroliuodamas kintantį aktoriaus bendravimo su žiūrovais būdą: vieną akimirką aktorius kreipiasi tiesiogiai, vaidindamas save, kitą kaip personažas Vandalas, trečią virsta pajacu, preparuojančiu Mariaus galvą, ketvirtą kuria populiarių filmų herojų skečus, penktą vaidina save paauglystėje ir t.t. O atviriausias jis būna, kai repuoja savo paties sukurtus tekstus ar groja pianinu.

Autobiografinėje knygoje „Heraklis Nr. 4“ Repšys papasakoja savo istoriją, tiksliau, daugybę įtraukiančių, stebinančių ir kartu atpažįstamų įvykių iš savo gyvenimo. Dienoraščio forma parašytoje knygoje, kurioje susipina keli laikai: dabartis psichiatrijos ligoninėje ir praeitis - vaikystės, mokyklos, studijų metai, - atsiskleidžia ne tik kontrastingos Repšio asmenybės bruožai, bet ir laiko ženklai bei jį supę žmonės, įtaką jam darę ryšiai, ypač svarbus santykis su mylimąja. Spektaklyje linijų mažiau, čia susitelkiama į aktorių ir teatrą, jo vidinį, personažų pripildytą pasaulį ir su profesija susijusius praeities epizodus, bet veiksmui retkarčiais pritrūksta dramaturginės įtampos, o apleidus būtį už scenos rato susidaro tam tikras vakuumas.

Repšys scenoje žiūri į save ekrane, einantį ilgais koridoriais. Judanti kamera perteikia jo sutrikimą, nuostabą, pažeidžiamumą. Jis keliauja, kol prieina ant laiptų sėdinčius ir į televizorių žiūrinčius pacientus. Jis irgi prisėda ir ekrane pamato save, klaidžiojantį mišku (vaizdo projekcijų autorius Kristijonas Dirsė). Kreipdamasis į save ekrane Repšys scenoje pagaliau perima kontrolę iš Balso. Juk pagrindinis jo veiksmas spektaklyje „Vaidina Marius Repšys“ - tai mėginimas suprasti, kas vyksta, rasti vidurio kelią tarp kraštutinių minčių ir emocijų, galimybių ir idealų, tikrovės ir teatro, personažų ir savęs.

7md.lt

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.