NBŠ’19: „Dar blogiau“. Įkaitinantis paprastumas

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2019-05-07 dance.lt
Scena iš spektaklio „Dar blogiau“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Dar blogiau“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Gegužės 4-osios vakarą šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis'19“ aplankė ir Kauną - Kameriniame teatre buvo galima išvysti Nyderlandų choreografo Guilherme'o Miotto (prodiuseris „Corpo Máquina“) spektaklį „Dar blogiau“. Pavadinimas apgauna: šaltoką vakarą stebint įkaitusių iki prakaito trijų artistų itin charizmatišką šokį, susigūžusiai sielai darosi geriau ir geriau. Dar erdviau ir erdviau.

Skirtingų šokio patirčių (šiuolaikinio ir urbanistinio šokio) šokėjai Shane'as Boersas, Simonas Busas ir Evangelosas Biskasas scenoje jungia į vienumą tai, kas iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštarauja: skirtingas tautybes, skirtingus kūno sudėjimus, skirtingas šokio stilistikas, individualumą ir bendrumą, išgalvotą ir realų, šokantįjį ir sėdintįjį.

Artimas kontaktas mezgasi iškart. Žiūrovai dar tik ieško savųjų vietų, o šokėjai stovi prietemoje ir stebi šį bruzdesį. Vieni ničnieko nedaro, tiesiog stovi, o kiti sėdi. Bet jauti, kaip sustingę jų kūnai it didingos skulptūros tave kalbina. Šis pojūtis neapleidžia viso spektaklio metu. Sceninė erdvė niekam neįpareigoja: dvi įprastos stumdomos apšvietimo lempos ir viso šokio metu kelis sykius pasigirstanti muzika. Jokių dekoracijų, jokių tam tikrą erdvę, laiką, ideologiją ar tapatybę atspindinčių kostiumų, tik vienodi pilki sportiniai bateliai ir juodi šortai. Vaizduotė nepasiūlo jokių galimų tolimesnės eigos variantų. Nežinai, ko tikėtis, o ir nesitiki nieko, ką būtų galima įvardyti logiškai.

Į pagalbą skuba emocijos, ir jos nesuklysta - siela įkaista. Išvysti tai, ką labai norisi paliesti. Tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Kyla stiprus noras palytėti šokėjų veidus ir išlavintus kūnus, kad kartu prisiliestum prie to, kas juos ir tave įkvepia jaustis nematomais. Kad prisimintum, ką dar prieš gimdamas užmiršai. Šokantys kūnai įkūnija atmintį, leidžiančią prisiminti, ko nepatyrei nei vakar, nei šiandien, bet kažkada seniai seniai, kai dar buvai bekūnė esybė. Galimybė paliesti visai reali - šokėjai įsiveržia į žiūrovų erdvę, tačiau užsibūna tik labai trumpai, kaip ir didieji herojai žmonijos istorijoje.

Išgrynintas paprastumas, atsitiktinumas, natūralūs garsai ir apnuoginti kūnai šokio aikštelę paverčia veidrodžiu, kuriame matai savo atvaizdą. Šokėjai tarsi skaito tavo mintis, tad pastarąjį matai tokį, kokį mato tavo meluoti nemėgstantis vidinis „aš“ - netobulą, juokingą, kvailą, pasiklydusį, puolusį, nesugebantį, nuobodų, žvėrišką ir patrauklų, pavergiantį, dvasingą, didvyrišką, antžmogišką, galintį absoliučiai viską.

Choreografas Guilherme Miotto ir dramaturgė Moos van den Broek leidžia aiškiai skaityti šokėjų kuriamą judesio kalbą. Nenuspėjamą, universalią, gilią ir kartu lengvai suprantamą. Šokį galima žiūrėti, visiškai neatlikus namų darbų - nepasidomėjus kūrėjais, nepasiskaičius spektaklio aprašo. Tai gali būti netgi naudinga. „Dar blogiau“ kalba apie tris vyrus, besirungiančius tarpusavyje ir su savo pačių baimėmis. Jie išbando vienas kitą ir save. Toks yra pagrindinis konfliktas, tačiau pernelyg ilgai nesinori prisirišti prie jo. Norisi kurti savąjį siužetą, neatsiejamą nuo asmeninės patirties ir savaip interpretuoti judesius bei jų kompozicijas. 

Spektaklio pradžioje vyriška energija pradeda skleistis švelniai, harmoningai. Visi trys herojai šoka labai panašiai, šoka kartu, lyg būtų sujungti nematomų bambagyslių. Su kiekviena scena, kurių pradžią ir pabaigą „skelbia“ vis kitaip perstumdomos apšvietimo lempos, ši energija stiprėja, skaidosi, išskirdama ir pačius šokėjus, ir jų įkūnijamus veikėjus. Ir štai kulminacija: jie ne tik siekia bet kokia kaina prilygti vienas kitam, bet ir, neprarasdami bendrystės, pranokti kitą ir save. Ši vienu metu kurianti ir griaunanti energija pernelyg įsisiautėja, pavirsdama kažkuo pirmykščiai materialiu. Tą formą pasiūlo Joel Ryan'o muzika - ji atveria industriniame peizaže dominuojančius, tarsi kūnus įgaunančius garsus ir ritmą. 

Šiame šokyje formuojasi dar nematytos judesių kompozicijos. Šiuolaikinio šokio stilistika jungiasi su breiko, hiphopo judesiais. Šokėjai stengiasi nesikartoti, tad kiekvienoje scenoje atskleidžia vis kitą savo išskirtinės patirties dalelytę. Kaip ir jie patys, jų vaizduojami herojai neįtelpa į jokius rėmus. Artistai veikia taip profesionaliai, tikslingai, iššūkį paversdami komfortu ir rimtį subtiliai jungdami su ironijos žaisme, kad šioje lyderių tikrovėje apsilanko nuobodulys. Lyg stebėtum gamykloje dirbantį mechanizmą, nepavargstantį ir visada tikslų. Gergždžiantį ir raminantį.

Nuobodu tik herojų tikrovėje. Stebėti Shane'as Boersą, Simoną Busą ir Evangelosą Biskasą hipnotizuojančiai įdomu. Jie nebijo savo kūnų prigimties, pasaulėžiūros, nebijo perlipti per savo principus, ego, mokytis iš partnerio, eksperimentuoti, leisti savo personažams transformuotis. Jie neformaliai šiuolaikiški ir drauge kvepiantys klasikos prabanga. Per beveik valandą laiko juos tiek išnarstai akimis (o jie leidžia į save pažvelgti iš daugybės rakursų), kad, atrodo, juos pažįsti jau labai seniai. Šiai pažinčiai sunku atsispirti, bet sykiu ji ir baugina, nes taip ir lieka paslaptis, ar tai nėra spąstai, kokius titanų trio nuolat spendžia vienas kitam ir kurie, deja, paprastam žmogui gali būti pražūtingi.

recenzijos
  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.