 |
| Sūnus (Vidmantas Fijalkauskas) ir tėvas (Vytautas Kaniušonis) |
Jau lyg ir įpratome, kad režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliai gali būti neįtikimai vienas į kitą nepanašūs. Tačiau šį kartą – po naujojo spektaklio Kauno dramos teatre premjeros – sunku nesistebėti. Nuostabą čia kelia daug kas – nuo dramaturgijos pasirinkimo iki scenografijos ir kostiumų.
Arthuro Millerio pjesės „Visi mano sūnūs“ tema ir problematika – moralinė atsakomybė ir vertybiniai prioritetai – atrodytų, negali pasenti. O vis dėlto paseno. Nors greičiausiai čia kalta ne pati tema, o jos perteikimo būdas – situacijos, kalba, pagaliau personažų bendravimo maniera.
Negelbėja nė bandymai suteikti spektakliui penktojo dešimtmečio Amerikos dvelksmo stilizuojant kostiumus (iš tiesų ne itin skoningai) ir parenkant muziką. Dirbtinių gėlių, medinių tvorų ir pintų baldų apsupty (dailininkė Eglė Richter) vyksta arši idealų ir tikrovės, tiesos ir melo susidūrimo drama. Jaunas idealistas Krisas Keleris (aktorius Vidmantas Fijalkauskas) patiria baisų nusivylimą tėvu (aktorius Vytautas Kaniušonis) sužinojęs, kad šis dėl reputacijos, pinigų ir šeimos gerovės per karą netiesiogiai pasiuntė į pražūtį būrį karo lakūnų ir kaltę suvertė kitam žmogui.
O tėvas, sužinojęs, kad dėl tokio jo poelgio nusižudė antrasis jo sūnus Laris, nusišauna.
Tiesa, tai jau finalas. Iki tol intrigą stumia pirmyn jaunų įsimylėjėlių – buvusios Lario draugės Enės (aktorė Edita Užaitė) ir Kriso – pastangos įtikinti tėvus, kad jau pats metas pamiršti praeitį ir pradėti naują gyvenimą.
 |
| Sūnus ir motina (Liucija Rukšnaitytė). Mathias Richterio nuotraukos |
Atrodo, kad, nesulaukę iš režisieriaus jokios pagalbos, aktoriai bando kurti realistinius charakterius, kaip kas išmano ir sugeba. Vieniems, pavyzdžiui, Nijolei Lepeškaitei, vaidinančiai motiną, tai sekasi geriau, o kitiems – visai prastai. Forsuojamos emocijos trykšta nepakeliamai dirbtinėmis intonacijomis ir, regis, nevaldomais rankų skėsčiojimais. Retsykiais net neįmanoma suprasti, ką aktoriai kalba.
Stebint didžiules daugumos aktorių pastangas kurti „psichologinį“ teatrą, išties sunku patikėti, kad spektaklis pastatytas šiandien, XXI amžiuje, patyrusio teatro meistro, kuriam paklūsta sudėtingiausios, aštriausios scenos formos. O juk jis, gilindamasis į žmonių santykius, buvo prasiskverbęs į slapčiausius veikėjų dvasios užkaborius, atskleidęs gąsdinančius jų troškimus ir ketinimus.
Galbūt šį J.Vaitkaus spektaklį būtų galima vertinti kaip savotiško meninio chuliganizmo atvejį. Panašiai yra elgęsi mūsų garsieji teatro režisieriai Borisas Dauguvietis ir Juozas Miltinis. Tik ar ne pernelyg brangiai tai kainuos Kauno dramos teatrui?
