Mylėti, nekęsti ir nevaldomai kvatotis

Rasa Murauskaitė 2019-05-23 7md.lt, 2019-05-24
Aušra Krasauskaitė, Steponas Zonys, Monika Pleškytė operoje „Don Žuanas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aušra Krasauskaitė, Steponas Zonys, Monika Pleškytė operoje „Don Žuanas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Wolfgango Amadeus Mozarto „Don Žuanas“ subtiliai balansuoja tarp komedijos ir tragedijos. Šis kūrinys - tarsi žvilgsnis į žmogiškąsias silpnybes, klaidos prigimties perspektyvas, tik perlietas gero humoro doze. Naujajame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatyme svarstyklių lėkštelės vis dėlto labiau svyra į sveiko komizmo pusę. Tai, o ir daugelis kitų šios vieno svarbiausių XVIII a. sceninių veikalų interpretacijos aspektų byloja apie „žiūrovišką“ jo kryptį. Tad ir kalbėti apie šį pastatymą epitetais „įsimintinas“, „išskirtinis“ tarsi nepritiktų, bet jo solidumą ir kokybę svarbu pastebėti. Priešingo rezultato sunku tikėtis, mat prie šio „Don Žuano“ dirbo komanda, kurios pavydėtų bet kuris Lietuvos teatras. Muzikinę operos dalį rengė žinomas Mozarto muzikos ekspertas, Zalcburgo Mozarteumo profesorius Josefas Wallnigas, veikalą režisavo Jonas Vaitkus, scenografija rūpinosi Gintaras Makarevičius, kostiumais - Sandra Straukaitė, choreografija Aurelijaus Liškausko, šviesos Eugenijaus Sabaliausko.

Minėtą „žiūrovinę“ orientaciją atskleidžia daugelis pastatymo detalių. Režisūra neįmantri, sutelkta į charakterių individualumo išryškinimą. Įdomesnis, o ir interpretacijos požiūriu keblesnis momentas - tie „belyčiai personažai“, fantasmagoriškai išnyrantys netikėčiausiose operos scenose. S. Straukaitės kurti kostiumai puošnūs, akiai patrauklūs (tiesa, bendras scenovaizdis kažkodėl kiek kakofoniškas), bet ne perdėm impozantiški. Šiek tiek netikėtas, mūsų operos scenoje retai sutinkamas akibrokštas - lietuvių kalba atliekami operos rečitatyvai. Žinia, anksčiau operos Lietuvoje gana dažnai buvo dainuojamos lietuviškai, tačiau dabar tokia praktika - daugiau išimtis nei taisyklė. Tad „Don Žuane“ staiga rečitatyvuose suskambąs lietuviškas tekstas (nors ir genialiojo Vytauto Bložės) priverčia suglumti ir protarpiais, rodos, netgi kėsinasi į operos vientisumą.

Kalbant apie šią premjerą, svarbu pastebėti kelis sveikintinus sprendimus, kurie kilsteli pastatymo kokybės kartelę. Be abejonės, pirmasis - tai pasikviesti J. Wallnigą, Mozarto muziką pažįstantį kaip savą kūną ir kraują. Pirmąjį premjerinį vakarą, jam pačiam diriguojant orkestrui, buvo neįmanoma nepastebėti, kaip puikiai jis supranta Mozarto kūrybos stilistiką, apskritai, muzikinę dramaturgiją. Jau seniai teko matyti dirigentą, turintį tokią aiškią viziją, kaip privalo skambėti kūrinys, išmanantį smulkiausias stilistines detales, o visą šį žinojimą gebantį sujungti į aiškų, vientisą muzikinį vaizdinį, jį įteigiant orkestrui. Pastarasis, tiesa, ne visuomet atsakė pakankamu tikslumu. Dar pirmuosiuose uvertiūros taktuose buvo girdėti ir „šlubuojantis“ tempas, ir nevisiška darna tarp skirtingų orkestro grupių, o ir viena kita netiksliai intonuota nata. Tačiau įsibėgėjus rodėsi, kad J. Wallnigas orkestrą tarsi užhipnotizavo ir šis vis labiau ir laisviau leidosi jo vedamas, gana solidžiai atlikdamas „Don Žuano“ partitūrą. Tad net ir kartais išnirdavusios techninio broko smulkmenos buvo lengvai užtušuotos taiklių ir įtaigių dinaminių kontrastų, stilistikos supratimo ir bendros vizijos aiškumo. Beje, buvo labai įdomu stebėti patį dirigentą - taip ramiai, bet itin aiškiai ir tiksliai vadovaujantį orkestrui ir solistams.

Dar vienas puikus spektaklio kūrėjų sprendimas - patikėti Donos Anos vaidmenį vienai perspektyviausių jaunosios kartos solisčių, sopranui Agnei Stančikaitei. Skamba kiek drąsiai, tačiau, mano nuomone, premjeros vakarą vokaliai ji buvo visa galva aukščiau kitų. Be abejonės, sparčiam jaunos solistės tobulėjimui impulsą duoda aktyvi sceninė ir koncertinė veikla. Iki šiol yra išlikęs pozityvus įspūdis iš jos solidaus pasirodymo Roberto Wilsono „Turandot“, kur dainavo trapiąją Liu, ypatingai subtiliai atlikdama žymiąją ariją „Tu che di gel sei cinta“. „Don Žuane“ ne tik solistės tembro grožis, bet ir juntamas meistriškumas, preciziška vokalinė technika, įsigilinimas į partijos niuansus leido Agnei sukurti stiprų vaidmenį. Beje, tikintiems įvairiais simboliais ir ženklais galima priminti, jog 2006 m., kai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre „Don Žuanas“ buvo pristatytas pirmąkart, Donos Anos partija taip pat buvo patikėta jaunai ir perspektyviai solistei - tąkart tai buvo Asmik Grigorian.

Negalima nepastebėti ir kito stipraus vaidmens - Igorio Bakano Leporelo. Komiškas Don Žuano tarno vaidmuo I. Bakanui nepaprastai tiko, jį kurti solistui sekėsi natūraliai ir lengvai. O ir dinamiška vokalinė partija, rodos, nesukėlė bosui didesnių sunkumų. I. Bakano Leporelą drįsčiau pavadinti genialiai komišku, tuo „tamsiuoju arkliuku“, suteikusiu pastatymui ryškių, kartais net kiek prieštaringų spalvų.

Deja, pagrindinis operos charakteris, žavingasis mergišius Don Žuanas, kurį dainavo Steponas Zonys, ryškesnio įspūdžio nepaliko. Nors jo būta ir žaismingo, ir organiško, ir padaužiško, ir patrauklaus, savo partiją solistas padainavo gana silpnai. Gerokai išraiškingesnės norėjosi ir apviltosios Donos Elvyros - šį vaidmenį kūrusi Gabrielė Kuzmickaitė stokojo ir vaidybinės įtaigos, ir balso raiškos. Aukštame registre solistė jautėsi stipriau, vietomis jai pavyko atskleisti savo tembro individualumą, tačiau vidurinis registras rodėsi silpnesnis, tad ir partijos atlikimas buvo ne vientisas, tarsi fragmentiškas. Kiek nuvylė ir kito perspektyvaus jauno atlikėjo Edgaro Davidovičiaus „Don Žuane“ kurtas Don Otavijus. Edgaras, lyginant su daugeliu bendraamžių, išsiskiria turtinga scenine patirtimi - tai ir nedideli vaidmenys LNOBT, „Vilnius City Opera“ spektakliuose, nuolatiniai pasirodymai su įvairiais šalies orkestrais ar kameriniais ansambliais. Tačiau jo Don Otavijus buvo neužtikrintas, silpnai nuskambėjo arija „Il mio tesoro“. Aišku, negalima atmesti ir galimybės, kad solistą kiek užgožė labai ryški Dona Ana. O galbūt tą vakarą jis turėjo bėdų dėl balso?

Dar vienas perspektyvus jaunosios kartos atlikėjas, dainavęs „Don Žuane“ - bosas Kšištofas Bondarenko, kūręs Mazetą. Solistas puikiai atskleidė savo, kaip komiškų vaidmenų atlikėjo amplua. Tiesa, valios lavinti dainavimo techniką jam dar reikėtų palinkėti, tačiau solistas turi gerą potencialą, o ir charizmatišką asmenybę, kas leidžia tikėtis ateityje susiformavusio stipraus operos boso. Mazeto Cerlina, kurią dainavo Monika Pleškytė, sukūrė gana taiklų, naivokos, žaismingos ir jausmuose klaidžiojančios merginos įvaizdį, tačiau vokaline prasme įtaigumo stokota.

Žaviausia šio „Don Žuano“ režisūros dalis - tai operos „dramatizacija“, jei tiksliau - režisieriaus įtaiga, lėmusi ryškių charakterių atsiskleidimą. Dažnai opera kritikuojama už savo nelankstumą dramai (o dainininkų nebijoma pavadinti „prastais aktoriais“). Tačiau šiame pastatyme atlikėjų vaidyba neretai atrodė netgi stipresnė už muzikinę įtaigą. Tas charakterių sodrumas, jų skirtybių išryškinimas yra vienas žaviausių šio pastatymo elementų. Kaip ir, beje, kiek ironiškas, tragizmą tarsi atmetantis žvilgsnis į šį „ties riba“ egzistuojantį kūrinį. Juk Don Žuanas pabaigoje nesulaukia atpildo, net ir susidūręs su Komandoru (Valdas Kazlauskas), o palieka sceną... beprotiškai kvatodamasis. Ir išsaugodamas atvirą erdvę visoms interpretacijoms.

7md.lt

recenzijos
  • Pranykti Loïe Fuller suknelės klostėse

    Žiūrėdama premjerą „Quanta“, negalėjau dramaturgės Joannos Bednarczyk ir režisieriaus Łukaszo Twarkowskio sukurtos vizualios kelionės nesusieti su kultiniu, daugybę kartų matytu serialu „Tvin Pyksas“.

  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.