Eugenija Žakienė
 |
| Akvilė Garbenčiūtė – Luiza ir Darius Meškauskas – Fredas Grehemas |
Manyčiau, ypač tinkamu Tarptautinės teatro dienos paminėjimu tapo keli premjeriniai Cole‘o Porterio miuziklo „Bučiuok mane, Keit“ spektakliai, kovo pabaigoje suvaidinti Kauno muzikiniame teatre. Tai ne tik muzikinė istorija, pasakojanti apie artistų trupės peripetijas, bet ir puikus žaidimas, leidžiantis žiūrovams stebėti kelis veiksmus – vykstančius XX a. viduryje Baltimorėje (JAV) ir W. Shakespeare‘o pjesės „Užsispyrėlės sutramdymas“ laikais.
Naują spektaklį sukūrė režisierius Aidas Giniotis, dirigentas Julius Geniušas, choreografė Vesta Grabštaitė, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, chormeisteriai Rasa Vaitkevičiūtė ir Ramūnas Tilvikas; pagrindinius vaidmenis atliko Aušra Cicėnaitė, Viktorija Streiča (Lili Vanesi), Darius Meškauskas, Andrius Kaniava, Raimondas Baranauskas (Fredas Grehemas), Akvilė Garbenčiūtė, Kristina Siurbytė (Luiza Lein), Mindaugas Zimkus ir Kęstutis Alčauskis (Bilas Kalhunas).
 |
| Deividas Norvilas – Polas |
„Bučiuok mane, Keit“ statytojai, paklausti apie naujo miuziklo repeticijas, vienu balsu tvirtino, kad tokio pobūdžio spektakliuose turėtų dalyvauti ypatingai parengti aktoriai – apylygiai profesionaliai dainuojantys, vaidinantys ir šokantys. Kadangi tokie įvairiapusiški artistai Lietuvoje dar nėra specialiai rengiami, premjerinių vakarų pagrindinių vaidmenų atlikėjai žavėjo tik jiems būdingomis spalvomis. Savaip išreikšdamas vaidmens siluetą, charakterį, kiekvienas dėjo vis kitokius akcentus; labiau plėtojo kurią nors savo personažo savybę – aktorinę ar vokalinę. Sudaręs aktoriui galimybę vaidinti jam artima maniera, sublizgėti geriausiais jo gebėjimais režisierius tarsi įrodė deklaruotą teiginį, kad jis – „minkštai demokratiškas“, leidžiantis ir net skatinantis kolegų kūrybą. Paklaustas apie originalios ir Kauno teatro versijų skirtumus, A. Giniotis sakė: „Mes nesekame amerikietiško miuziklo pėdsakais. Mūsų matymas šiek tiek kitoks. To neišvengsi: nors veiksmas ir vyksta Baltimorės teatre, bet tarp eilučių skamba mūsų pačių teatro suvokimas, aliuzijos į mums aktualius dalykus. Pjesė leidžia kiekvienam ją aktualinti priklausomai nuo savo patirties. Kita vertus, autorinės korekcijos neišvengiamai atsirado verčiant tekstą ir Shakespeare‘o pjesę.“ Įprastai šio režisieriaus manierai, ir naujasis spektaklis paženklintas nuolatinio žaismo, žavingo ir skoningo, žyme.
Pirmosios premjeros vakarą Keistuolių teatro aktoriui A. Kaniavai pavyko visiškai įtikinti publiką, kad jo personažo vokalinės spalvos nėra svarbiausios. Kur kas svarbesnė už balso galimybes (kurių kartais šiek tiek trūko) buvo jo šarminga vaidyba, išradingos detalės, ryškus kontrastas tarp Renesanso ir mūsų dienų herojų. Kitaip nei miuzikle debiutavusio A. Kaniavos, iš „Kabareto“ pažįstamo Klaipėdos dramos teatro aktoriaus D. Meškausko Fredas kitoks, konkretesnis, pasitikintis savimi. Atrodo, šis atlikėjas tampa nuolatiniu miuziklų dalyviu, balso stiprumu nenusileidžiantis vokalistams. Lengvai vokalą valdantis teatro solistas R. Baranauskas šiame miuzikle susidūrė su galbūt sudėtingesne aktorine užduotimi. Jo personažui prireikė ypatingų manierų, detalių, poelgių ir reakcijų, kurie realiame gyvenime visiškai nebūdingi šiam atlikėjui. Akivaizdžiai įgijęs patirties ir pasitikėjimo savimi aktorinėje srityje, R. Baranauskas džiugiai ir drąsiai jautėsi komiškose situacijose. Smagu regėti profesinį dainininko augimą – per trumpą laiką sėkmingai suvaidinti keli ryškūs ir įdomūs vaidmenys.
 |
| Akvilė Garbenčiūtė – Luiza, D. Meškauskas – Fredas, Viktorija Streiča – Lili, Kęstutis Alčauskis – Bilas. Nuotraukos iš Kauno muzikinio teatro archyvo |
Skyrėsi ir Lili paveikslas, interpretuojamas abiejų dainininkių: organiškai atrodė komiškos scenos (vietom galinčios atrodyti gana keblios), suvaidintos A. Cicėnaitės, sužavėjo atrasti išraiškingi jos balso atspalviai; latvių menininkės V. Streičos (beje, vienintelės turinčios profesionalų miuziklo artistės pasirengimą) personažas išsiskyrė dramatiniu vientisumu. Ir kiti atlikėjai rado įvairių savo vaidmenų perskaitymų – K. Siurbytės kuriama Luiza žavėjo ir juokino naivumu, o A. Garbenčiūtė pabrėžė personažo aktyvumą, jį ryškiau nuspalvino žanriškai; įdomių spalvų nestokojo M. Zimkaus ir K. Alčauskio abiejų laikotarpių personažai. Įsiminė ir nuotaikingai Arvydo Sauspreikšaičio suvaidintas kariškis.
Epochų skirtumai jautėsi visų pirma muzikoje. Amerikiečių kompozitoriaus partitūra, praėjus 50 metų po premjeros, besirengiant naujam Brodvėjaus teatro spektakliui, buvo perinstrumentuota žymaus amerikiečių džiazo virtuozo Dono Sebesky‘o. Šita džiazine versija ypač džiaugėsi kauniečių pastatymo dirigentas J. Geniušas: „Miuzikle yra kelios muzikinės stilistikos; įdomu, kad šioje šiuolaikiškoje orkestrinėje redakcijoje dera ir stilizuota Renesanso muzika. Be to, instrumentuotė, pritaikyta simfoninio orkestro artistams, yra profesionali, patogi ir aiški.“ Iš tiesų, muzika ir jos atlikimas buvo verti pagyrimo. Instrumentininkai susidorojo su miuziklo orkestro užduotimi, sukūrę reikiamą „lengvo džiazo“ atmosferą.
Kiti spektaklio visumai būtini atributai – puošnūs kostiumai, išraiškinga choreografija. Manyčiau, keli miuziklo fragmentai galėtų tapti puikiais koncertiniais numeriais, kaip antai staigmena tapęs stepas, atliktas vaikinų šokėjų grupės „Funny beat“, nepakartojamas Deivido Norvilo choreografinis akrobatinis numeris, palydėtas jo dainelės. Kita žavi puošmena buvo gangsterių kupletai apie Shakespeare‘ą, įtikinamai suvaidinti abiejų duetų (Danieliaus Vėbros ir Gedimino Maciulevičiaus bei Tomo Ladigos ir Jono Lamausko). Beje, kaip ir žadėjo dirigentas, „choras šoko, o baleto artistai dainavo“. Atrodė, kad visi scenoje vaidinantys atlikėjai vieningai kūrė teatro trupės, savotiškos aktorių brolijos, personažus. O žiūrovai įvertino jiems pasiūlytą muzikinį žaidimą, parodžiusį, kad skirtingų epochų teatre ir gyvenime verda tos pačios žmogiškos aistros.
Pasakojama, kad dramaturgai Samuelis ir Bella Spewackai kurį laiką buvo išsiskyrę, tačiau susitaikė, kad parašytų libretą „Bučiuok mane, Keit“ (beje, pelniusį jiems du Amerikos teatro apdovanojimus „Tony“). Tikėtina, kad ir šiuolaikinės sutuoktinių poros, pamačiusios šį muzikinį vaidinimą, atras naujų vienas kito spalvų ir palankiau žvelgs į bendrą gyvenimą...
Be to, manau, jog žiūrovams bus įdomu pamatyti ne vieną miuziklo vaidinimą, kad įvertintų kelių skirtingų atlikėjų muzikinius herojus.
